Jėzuitai 2024 1 Permainos ir pasitikėjimas
4 Jėzuitai 2024 1 Mielieji bičiuliai, geradariai, šio žurnalo skaitytojai! Džiaugiamės, šiais metais galėdami pasiūlyti didesnės apimties ir atnaujinto dizaino žurnalą. Tikimės, kad jame rasite jus dominančių turiningų tekstų, sužinosite apie sėkmės istorijas ir projektus. Stengiamės, kad skaitydami žurnalą visi jaustume „išplėstinės jėzuitiškos šeimos“ gyvenimo pulsą ir bendrystę. Džiaugiamės, kad esame bendros misijos dalis, kad kartu darome darbus, kurie jau duoda gerų vaisių ir turi ateitį. Ačiū Jums, kad skaitote ir palaikote žurnalą „Jėzuitai“. T. Vidmantas Šimkūnas, SJ Viršelyje – t. Vytauto Sadausko, SJ, nuotr. Vyr. redaktorius Vidmantas Šimkūnas, SJ Redaktorė Jūratė Grabytė Dailininkė Jūratė Karašauskienė Stilistė Eglė Gudavičienė DVASINGUMAS 1 Kuo aš pasitikiu? 4 „Kitados buvai tikras...“ 11 Dieviškoji draugystė ir teisingumas 24 Naujasis įsakymas ir permainų kelias 29 „Esame vyrai, kurie meldžiasi“ PROVINCIJOJE 33 Pradinukai Vilniaus jėzuitų gimnazijoje 36 „Mokykla yra tarsi uostas“ MISIJA 15 Mano tarnystė Lemonte 20 Visada su jaunimu 26 Motinos Teresės seserys ir jėzuitai ISTORIJA 6 Jėzuitai sovietinėje Lietuvoje
Kas yra pasitikėjimas, kaip jis tarp žmonių atsiranda ir išnyksta? Viena vertus, pasitikėjimas visada yra dovanojamas. Šia prasme jį lyg ir galėtume priskirti prie dorybių. Antra vertus, pasitikėjimo negalima reikalauti ar siūlyti kaip, pvz., teisingumo ar kitų dorybių. Pasitaiko situacijų, kai skatinamas apdairus nepasitikėjimas. Pvz., vaikai mokomi būti atsargūs ir nepasitikėti gatvėje sutiktais nepažįstamais suaugusiaisiais. Žinoma, tai nėra tas destruktyvus nepasitikėjimas, kuris ardo normalius tarpusavio pasitikėjimu grįstus santykius. Teologiniu požiūriu destruktyvus nepasitikėjimas yra nuodėmės išraiška, nes jis griauna egzistencinius žmogaus santykius su Dievu, su pasauliu ir su pačiu savimi. Žinomas žmogaus psichosocialinio vystymosi teorijos kūrėjas Erikas Eriksonas sako, kad pamatinis pasitikėjimas turi esminį poveikį žmogaus asmenybės formavimuisi. Jis padeda priimti iššūkius ir išgyventi konfliktus. Šio pagrindinio pasitikėjimo ištakos glūdi ankstyvojoje vaikystėje, kai motinos rūpestis vaikui yra viską lemianti tikrovė. Toks ankstyvojoje vaikystėje padėtas pasitikėjimo pagrindas nenulemia to, kad nepasitikėjimas visiškai išnyksta. Atvirkščiai, dinamika yra tokia, kad pasitikėjimas neapsiriboja vien tik artimiausiu santykiu su motina. Tačiau jis nevirsta visišku nepasitikėjimu ir tada, kai motinos šalia nėra. Šis gebėjimas pasitikėti pamažu stabilizuojasi, išlieka net ir esant aštriems nepasitikėjimo impulsams. Tinkama pasitikėjimo ir nepasitikėjimo pusiausvyra tampa pagrindine egzistencine savybe, kuri įvairiais gyvenimo etapais padeda formuotis, bręsti ir sveikai augti asmens tapatybei. Tačiau pasitikėjimo klausimas išlieka aktualus visą gyvenimą. Konfucijus savo mokiniui Tsze-Kungui sakė, kad valdžiai reikia trijų dalykų: ginklų, maisto ir pasitikėjimo. Jei valdovas negali išlaikyti visų trijų, pirmiausia turėtų atsisakyti ginklų, paskui maisto, o pasitikėjimą reikia saugoti iki galo, nes be pasitikėjimo žmogus negali išbūti. Vienas iš pasitikėjimo aspektų yra pasitikėjimas institucijomis. Iš esmės dauguma institucijų mes pasitikime. Tarp jų galėtume įvardinti gelbėtojų tarnybas, bankus, universitetus, sveikatos priežiūros įstaigas ir daugelį kitų. Tačiau kartais milžiniškos, atrodo, patikimos, institucijos ima ir sugriūva. Taip nutiko, pvz., 2008 metais JAV, kai žlugo finansinės korporacijos, tokios kaip „Lehman Brothers“, Anglijoje – HBOS ir daugelis kitų finansinių gigantų, sukėlusių pasaulinę krizę, o ši sudavė smūgį pasitikėjimui ir kitomis institucijomis. Kuo turime pasitikėti, jei tokia galinga ir patikimai atrodžiusi sistema žlugo? Baimė, įtarumas ir nusivylimas yra mirtini, greitai plintantys virusai. Kuo aš pasitikiu? T. Vidmantas Šimkūnas, SJ 1 DVASINGUMAS
Pasitikėjimo krizė prasidėjo nuo bankų, bet ties jais nesustojo, ji plito toliau. Krizės, skandalai, nepasitikėjimas palietė ir kitas valstybines, labdaros bei religines institucijas. Netrukus į viešumą iškilo daugiau pasitikėjimą griaunančių skandalų, tokių kaip prekybos tinklo „Tesco“ apgaulinga prekyba arkliena, „Volkswageno“ „dieselgeitas“, Panamos dokumentų nutekinimas, vaikų išnaudojimo Bažnyčiose atvejai ir kita. Sutapo, kad tuo pačiu metu iškilo tokios technologijos, kaip IOT (angl. internet of things) ir AI (angl. artificial inteligence). Kasdieniame gyvenime pradedame labiau pasitikėti algoritmais nei žmonėmis. Vis drąsiau klausiame „Amazono“ rekomendacijų, ką pirkti, ar „Netflixo“ – ką žiūrėti. Ir tai tik pradžia. Tikėtina, kad netrukus važinėsime bepiločiais automobiliais, savo gyvenimą patikėdami nematomoms technologijų rankoms. Dominuojančios informacijos srautas tampa toks stiprus, kad vis lengviau nepastebėti kitokios nuomonės. Matome, kad technologijos palengvina ir vadinamųjų „fake news“ (melagienų) sklaidą. Visi šie veiksniai prisidėjo prie to, kad pasitikėjimas keturiomis didžiosiomis institucijomis – valdžia, medijomis, verslu ir nevyriausybinėmis organizacijomis – labai sumažėjo. O kuo pasitikėjimas išaugo? Sustiprėjo polinkis į savireferentišką (save pačią cituojančią, savimi besiremiančią) žiniasklaidą ir pasikliovimas pažįstamais žmonėmis. Kitaip tariant, siekiama sustiprinti tai, kuo jau tikime, tuo, ką esame girdėję. Tiesa ir įtaka vis labiau atitenka atskiriems žmonėms, draugams, bendraklasiams, kolegoms, net nepažįstamiems, o ne ekspertams ir autoritetams. Gyvename laikais, kai pavieniai žmonės reiškia daugiau nei institucijos, o vartotojai tampa socialiniais influenceriais. Skaitmeninių technologijų plitimas ir tobulėjimas taip paveikė pasaulį, kad jų poveikio neįvertinęs verslas ar politikai skaudžiai nukentėjo. Supratę naujų technologijų poveikį, nauji rinkos žaidėjai žaibiškai susikrovė milžiniškus turtus ir įgijo didžiulę įtaką visuomenei. Pvz., kompanijos „Uber“ kapitalas jau vertinamas daugiau nei 68 milijardais JAV dolerių, ir jis yra didesnis nei „Deutsche Banko“. Skaitmeninės technologijos daro poveikį ir žmonių tarpusavio santykiams. Pvz., pažinčių portalai kasdien sulaukia milijonų lankytojų. Šiame kontekste ryškėja fenomenas, kai žmonės apklausose sako, jog nepasitiki bankais ir politikais, bet tuo pat metu pasitiki per telefono programėlę rastu nepažįstamu pavėžėju. Galbūt apklausose žmonės ne visada sako tiesą. Tačiau vien toks paaiškinimas didžiuliams pasitikėjimo pokyčiams būtų perdėm paprastas. Kai kurie sociologai kviečia į pasitikėjimą pažvelgti kaip į energiją, kuri nesunaikinama, o tik įgauna kitą formą. Galbūt mes esame ant trečiosios pasitikėjimo revoliucijos slenksčio? Pirmoji pasitikėjimo erdvė buvo lokali žmonių bend- ruomenė, kur kiekvienas pažinojo kiekvieną. Antrasis pasitikė2 DVASINGUMAS
jimo periodas – institucinis, kai pasitikėjimas grindžiamas tarpininkavimu, sutartimis, fondais, kurie būtini organizuojant industrinę visuomenę. Prasideda trečiasis, vadinamasis pasiskirsčiusio pasitikėjimo (angl. distributed trust), etapas. Tai nereiškia, kad ankstesnės pasitikėjimo formos visiškai išnyko, bet pastaroji vis labiau įsigali. Jeigu anksčiau pasitikėjimas buvo nukreiptas į viršų, kad pasiremtų autoritetais, ekspertais, normomis ir kontrolieriais, dabar juda horizontaliai link žmonių – tokių pat kaip mes – ir link kompiuterinių programų bei botų1 . Šio pasitikėjimo etapo esminis bruožas tas, kad žmonės pasitiki kitais žmonėmis per technologijas. Pasiskirsčiusio pasitikėjimo teorija mėgina paaiškinti, kodėl mes karštligiškai reitinguojame arba ieškome atsiliepimų apie viską – restoranus, viešbučius, „Uber“ vairuotojus... Tačiau ir patys, kaip klientai, esame reitinguojami. Ši teorija padeda suvokti kriptovaliutos populiarumą ir tai, kad vis dažniau pasitikime, pvz., botais (klausdami patarimo, pradedant tuo, ką daryti gavus baudą už parkavimą, baigiant klausimu, ar sergu vėžiu). Greičiausiai šiuos pokyčius nulėmė ne vien technologijų pažanga, bet ir masinis poreikio pasitikėti postūmis. Technologijos gali praplėsti pasitikėjimo ribas ir galimybes bendradarbiauti, užmegzti ryšius su nepažįstamais žmonėmis, tačiau taip pat ir brėžti ribas tarp mūsų. Jos gali suartinti toli esančius žmones ir atitolinti esančius arti. Komentarai ir reitingavimai – daryti mus atsakingesnius, gal net malonesnius ir paslaugesnius kitiems, tačiau kai kuriuos amžiams išstumti į savotišką skait- meninę skaistyklą. Be pasitikėjimo negalime gyventi, jis svarbus visose srityse, todėl turėtume atsakingai ir apdairiai rinktis, kuo pasitikime. Pasitikėjimas visada sunkiai įgyjamas, bet lengvai prarandamas. Jis yra vertingas socialinis kapitalas, kurio nevalia švaistyti. 1 Botai – netikri neegzistuojančių žmonių profiliai socialiniuose tinkluose, galintys publikuoti įrašus ir jais dalytis greičiau nei bet koks žmogus. Botai ypač padeda sklisti melagingoms žinioms. – Red. past. Mariaus Jocio, SJ, nuotr. 3 DVASINGUMAS
Antanas Gailius „Kitados buvai tikras...“ Dieve mieliausias, nenoriu tavęs trukdyti, ausys tau išūžtos, bet lietų bent kartą atsiųsk, kad ugnys užgestų. Amen. Šią maldą parašė nuoširdus mano ir Lietuvos bičiulis, vienas iš didžiųjų savo kartos vokiečių poetų, prozininkas, eseistas, ilgus metus buvęs vienos reikšmingiausių Vokietijoje „Hanser“ leidyklos direktorius ir apskritai reikšmingas Vokietijos kultūros pasaulio žmogus Michaelis Krügeris. Maždaug prieš metus Austrijos Lecho kalnų kurorte vykstančio festivalio literaricum žiuri suteikė jam garbingą poeta laureatus titulą, kurio turėtojas įpareigojamas vienus metus kas mėnesį parašyti po eilėraštį apie svarbiausius pasaulio įvykius. Eilėraštis skelbiamas viename Vokietijos ir viename Austrijos didžiajame dienraštyje bei skaitomas dviejų radijo stočių laidose. Eilutėmis, kuriomis pradėjau savo rašinį, baigiasi septintasis eilėraštis, kuriame Michaelis kalba apie visą pasaulį tiesiogine ir perkeltine prasme apėmusią ugnį, apie tai, kad mūsų pasaulis, kuriuo tikėjome ir pasitikėjome, dega. Man šios eilutės ypač reikšmingos dar ir todėl, kad prieš daugelį metų, rengdamas pokalbį su Michaeliu, kurio poezijoje apie Dievą vis užsimenama, tiesiai apie Dievą jį paklausiau ir gavau atsakymą: „Dievo aš netikiu, bet stengiuosi gyventi taip, kad su juo nesipykčiau.“ Nei tada žinojau, nei šiandien žinau, ką apie tokį atsakymą manyti. Todėl, tėvo Vidmanto paprašytas į žurnalą „Jėzuitai“ parašyti apie pasitikėjimą, ir sumaniau pradėti šiomis eilutėmis. Juk gyvename nuolatinių apklausų ir reitingų pasaulyje, vos ne kasdien esame klausinėjami visokiausių dalykų – nuo žinios, ar labiau mylime šunis, ar kates, iki tokių reikšmingų, kaip klausimas, ar pasitikime prezidentais, parlamentais ar kitomis svarbiomis institucijomis. Beje, labai džiaugiuosi, kad man niekada neteko į tokius klausimus pačiam atsakinėti. Ypač, pavyzdžiui, į klausimą, ar pasitikiu Bažnyčia. Bent man nėra aišku, ko šituo klausiama. Jei kalbama apie Visuotinę Bažnyčią, tai iki šiol per kiekvienas šv. Mišias viešai kalbėdamas Nikėjos tikėjimo išpažinimą, aišku, turėčiau atsakyti, kad pasitikiu. Bet įtariu, kad klausėjai taip aukštai savo klausimu nė nemėgina kilti. Jie manęs turbūt nori paklausti, ar pasitikiu vadinamąja „institucine“ Bažnyčia. Kaip turėčiau atsakyti į tokį klausimą, jei žinau, kad toje „institucijoje“ vyksta tokių istorijų, kaip machinacijos karstais Vilniuje, arba kad toji „institucija“ braukia iš savo radijo pranešimų žinią apie tai, kad jos reitingas sumažėjo? 4 DVASINGUMAS
T. V. Šimkūno nuotr. Lengva pasitikėti paprastais ir artimais dalykais, kai pasitikėjimas grindžiamas ne vien tikėjimu, bet ir pažinimu. Lengva pasitikėti savo šeima, draugais, jei jie tikri draugai, lengva apsišvietusiam žmogui pasitikėti mokslu. Bet kaip pasitikėti žiniomis iš karo laukų, kai žinai, jog jos ne tik miglotos, bet dar ir tyčia klastojamos? Kaip pasitikėti politiku, kurį bent kartą girdėjai žinomai kalbant netiesą? Ir kaip sunku pasitikėjimą pelnyti politikui ar politikei, kurie nemeluoja ir ne sykį kalba karčią tiesą, kai aplink juos tiek daug meluojančių? Ar matei, kaip jie dangui odą nuo kūno plėšė, kai degė miškai Toronte? Tikrumo nebėr. Kitados buvai tikras, kad nuo kiekvieno ištarto sakinio bent vienas žodis lieka karoti kaip avikailio kuokštas tvoroj, koks gestas, koks mirktelėjimas, ką aš žinau, ir tas bemaž niekis pasaulį laikė daikte. Dabar jie bombarduoja vaikų darželius, mokyklas, ligonines, nebežinodami, kaip be vaikų negyvų idėją imperijos gelbėti. Tai ir vėl Michaelis, ir vėl tas pats eilėraštis. Beje, visus dvylika jų rasime žurnalo „Naujasis židinys“ šių metų pirmajame numeryje. Įžengėme į sunkius laikus, kai tikėjimo ir pasitikėjimo reikės tikrai daug. Mano bičiulis, kuris skelbiasi Dievo netikįs, pasitiki Dievu ir meldžia jį pagalbos. Ir aš, tikėdamas Dievą, pasirašau po šia jo malda. 5 DVASINGUMAS
Prof. Arūnas Streikus Jėzuitai sovietinėje Lietuvoje: eiti ten, kur nedrąsu kitiems Dėl sovietų režimo siekio sunaikinti Bažnyčią kaip svarbią visuomenės autonomiškumo atramą ir su tuo susijusių religinio gyvenimo suvaržymų legali vienuolijų veikla netrukus po okupacijos pasidarė neįmanoma. Jėzaus Draugijos Lietuvos viceprovincija bei kiti pašvęstojo gyvenimo institutai turėjo ieškoti būdų, kaip išgyventi ir tęsti savo misiją naujomis sąlygomis. Nepaisant to, kad jėzuitai per pirmąjį okupacijos dešimtmetį nuo sovietinių represijų nukentėjo kur kas smarkiau nei kitos Lietuvoje veikusios vienuolijos, nuo šeštojo XX a. dešimtmečio vidurio jie ne tik sugebėjo atkurti tarpusavio ryšius, bet ir organizuotis veikimui naujuose apaštalinio darbo baruose. Galima išskirti keletą veikimo krypčių, kur sovietmečiu Lietuvos jėzuitai, kaip dabar madinga sakyti, ėmėsi lyderystės ar bent jau atliko itin reikšmingą, jeigu ne pagrindinį, vaidmenį. Tai lietuvių tremtinių ir kitataučių katalikų sielovada Sovietų Sąjungos gilumoje, Vatikano II susirinkimo mokymo sklaida ir kova už religijos laisvę. Nuo Jakutijos iki Podolės Įkvėpti Draugijos istorijai itin svarbaus misijų idealo ir matydami didžiulį dvasinės tarnystės poreikį milžiniškuose Sibiro ir Vidurio Azijos plotuose, nemažai iš sovietinių lagerių paleistų kunigų jėzuitų negrįžo į Lietuvą. Sudėtingomis aplinkybėmis (viena vertus, nepalankios gamtinės sąlygos ir prastas susisiekimas, antra vertus, būtinybė veikti vengiant valdžios struktūrų dėmesio, dažniausiai derinant kunigišką tarnystę su kokia nors pasaulietine tarnyba) jie rūpinosi kunigo po keletą metų nemačiusių lietuvių ir kitų tautų tremtinių bei vietos gyventojų sielovada. Siekdami aplankyti kuo daugiau didelėje teritorijoje išsibarsčiusių katalikų bendruomenių, daug keliavo, dažnai keitė gyvenamąją vietą. Tokiomis sąlygomis, žinoma, ilgalaikė, nuolatinė sielovada, religinio sąmoningumo ugdymas buvo beveik neįmanomi – pagrindinis uždavinys buvo aprūpinti sakramentais. Keturių tėvų jėzuitų– Petro Lygnugario, Jurgio Smilgevičiaus, Jono Paukščio ir Antano Šeškevičiaus – 1956 m. pabaigoje pradėta misija aprėpė didžiulę Sibiro teritoriją nuo Jakutsko šiaurės rytuose iki Slavgorodo pietuose. Pasinaudodami tuo, kad religinio gyvenimo kontrolė tuo metu Sovietų Sąjungoje buvo laikinai pakrikusi, tiek t. P. Lygnugaris, tiek t. J. Paukštys mėgino oficialiai įregistruoti katalikų parapijas Tomske ir Jakutske, tačiau atkaklios jų pastangos nebuvo sėkmingos. Atvirkščiai: dažni tikinčiųjų vizitai į įvairias valdžios įstaigas drumstė vietos pareigūnų ramybę, nuteikė juos prieš misionierius, laikytus visų problemų 6 ISTORIJA
šaltiniu. Vietos valdžią ne mažiau erzino ir tai, kad uolūs jėzuitai sugrąžina į tikėjimą seniai savo religinę tapatybę pamiršusius vietos gyventojus. Toks aktyvumas negalėjo būti ilgai toleruojamas, todėl, bėgdami nuo pernelyg didelio vietos valdžios institucijų ir sovietinės žiniasklaidos dėmesio, misionieriai turėdavo dažnai keisti savo apaštalinės misijos stoteles ir ilgainiui pasiekė Kazachstano bei Kirgizijos regionus. Čia vadovavo neregistruotoms vietos katalikų bendruomenėms, kurias daugiausia sudarė iš Pavolgio ištremti vokiečiai. Septintojo dešimtmečio pradžioje režimui vienokiu ar kitokiu būdu iš Sibiro ir Vidurio Azijos išvarius vyresnės kartos kunigus jėzuitus, jų misija nenutrūko. Kazachstane ypač sėkmingai ją tęsė nuo 1968 m. čia nuolat apsigyvenęs kun. Albinas Dumbliauskas. Vėlesniais metais jam netgi pavyko gauti valdžios leidimą Karagandoje pastatyti nedidelę bažnyčią, tapsiančią itin svarbiu vietos religinio gyvenimo centru. Turbūt geriausiai Karagandoje ir kitose Kazachstano vietovėse dirbusių lietuvių jėzuitų apaštalinio darbo vaisingumą atspindėjo pašaukimų į pašvęstąjį gyvenimą gausa. Be kelių dešimčių vietos merginų, įstojusių į Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių kongregaciją, kun. A. Dumbliauskas globojo ir išugdė apie dešimtį jaunuolių, papildžiusių jėzuitų gretas. Tarp jų buvo ir du būsimi vyskupai: Josephas Werthas bei Nikolajus Messmeris. T. Albinas Dumbliauskas ir jo tarnystės vaisiai Karagandoje 1980 m. 7 ISTORIJA
Dera pažymėti ir tai, kad XX amžiaus aštuntame ir devintame dešimtmečiuose jėzuitų apaštalinės veiklos geografija išsiplėtė iki Vakarų Ukrainos Podolės regiono. Ten oficialiai veikusias lotynų apeigų katalikų parapijas gana ilgai aptarnavo tėvai Vytautas Merkys ir Jonas Zubrus, jiems padėti ilgesniam ar trumpesniam laikui atvažiuodavo ir kiti jauni kunigai jėzuitai iš Lietuvos. Vienas iš Vatikano II susirinkimo programos tiltų į Lietuvą Nors vykstant Vatikano II susirinkimo sesijoms režimui lojalūs dvasininkai buvo komandiruojami į Romą ir galėjo iš arti stebėti Susirinkimo eigą, nors svarbiausi jo nutarimai buvo išversti į lietuvių kalbą ir 1968 m. išspausdinti oficialiai, galima tvirtinti, kad pirmuoju realiu tiltu, per kurį Susirinkimo mokymas pasiekė Lietuvą, buvo jėzuitų ir marijonų vienuolijoms priklausę kunigai. Tai patvirtina ir pogrindžio vienuolijų gyvenimo epicentre tada buvęs t. Jonas Boruta: „Pogrindžio sąlygomis buvo labai didelis domėjimasis. Laisvei atėjus, daugiau ta priešiška reakcija kilo. Anuomet mes labai išgyvenome dėl nutarimų įgyvendinimo vilkinimo.“ Lietuvos jėzuitų provincijolo pareigas beveik per visą soviet- metį ėjęs t. Jonas Danyla susirašinėjo su garsiuoju jėzuitu, teologu ir filosofu Karlu Rahneriu, turėjusiu didžiulę įtaką Susirinkimo mokymui, todėl nestebina tai, kad jėzuitai Lietuvoje aktyviai propagavo Bažnyčios atsinaujinimo idėjas. Tiesa, pats t. Danyla nepritarė skubotoms reformoms: „Kurios reformos geresnės už senesnes, parodys tik ilgesnis laiko tarpas. Ten, kur mažiau reformų, ten mažiau ir svyravimų“, – aštuntojo dešimtmečio pradžioje rašė t. Pauliui Rabikauskui į Romą. Kur kas drąsiau Bažnyčios atsinaujinimo kryptį priėmė t. Jonas Lauriūnas, vienas iš pirmųjų pradėjęs aukoti Mišias lietuviškai ir atsigręžęs į žmones. Studijų pogrindžio seminarijoje metu pas jį kurį laiką gyvenęs kun. Aušvydas Belickas teigia, kad „tai buvo labai apsišvietęs kunigas jėzuitas. Jis visą laiką domėjosi moderniąja teologine mintimi, liturginiu atsinaujinimu ir, kiek sugebėjo gauti žinių, stengėsi visa tai pritaikyti parapijoje. [...] Tai buvo žmogus, kuris iš tikrųjų formavo to laiko Bažnyčios veidą.“ Bažnyčios atsinaujinimo uždaviniai ir su tuo susijusios problemos svarstytos ir t. J. Zubraus redaguotame kunigams skirtame pogrindžio leidinyje „Tiesos kelias“. Pvz., 1977 m. išleistame šeštajame šio leidinio numeryje apgailestauta, kad „tuo tarpu, kai Vakaruose pastangos modernizuoti religinio T. Jonas Lauriūnas 8 ISTORIJA
gyvenimo formas ne kartą peržengia protingas ribas, pas mus atvirkščiai – nei sielovadoj, nei evangelizacijos darbe, o iš dalies ir liturgijoje, nesijaučia Vatikano II susirinkimo užakcentuoto aggiornamento.“ Kertinėse katalikiško pasipriešinimo pozicijose Galima teigti, kad XX a. septintame dešimtmetyje Lietuvoje kilęs viešo protesto prieš religijos laisvės suvaržymus sąjūdis irgi buvo vienas iš Vatikano II susirinkimo mokymo rezultatų. Jame apibrėžta nauja Bažnyčios, kaip gyvos bendruomenės, atviros šiuolaikinio pasaulio keliamiems iššūkiams, samprata, o ypač jos praktinis įgyvendinimas, buvo sunkiai suderinami su tais siaurais rėmais, į kuriuos sovietmečiu siekta įsprausti religinį gyvenimą. Lietuvos katalikų bandymai viešai kvestionuoti sovietų režimo nustatytas taisykles arba jų tiesiog nepaisyti greitai tapo vienu didžiausių iššūkių visai sistemai. Tokio masto ir tvermės pasipriešinimas vargiai būtų buvęs įmanomas be pogrindžio sąlygomis susiformavusių vienuolijų struktūrų. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, du dešimtmečius trukusioje kovoje už tikinčiųjų teises aiškiai galima matyti ir svarų Jėzaus Draugijos narių indėlį. Dažniausiai jie buvo tose kertinėse pozicijose, nuo kurių didele dalimi priklausė sėk- mingas pasipriešinimo veikimas. Pagrindinio pasipriešinimo sąjūdžio instrumento, o drauge ir simbolio – Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos – vyriausiaisiais redaktoriais buvo Draugijos nariai: iš pradžių kun. Sigitas Tamkevičius, vėliau, po jo arešto, šias pareigas perėmė slapta kunigystei pasirengęs Jonas Boruta. Gerai informuoti apie leidinio rengimą jėzuitai buvo tarp aktyviausių informacijos teikėjų ir tekstų autorių. Jėzuitų bendrai ir provincijolo t. J. Danylos konkrečiai vaidmuo Kronikos ir kitų pogrindžio periodinių leidinių leidyboje po kun. Tamkevičiaus suėmimo dar labiau padidėjo. Studijuodamas pogrindžio seminarijoje J. Boruta daug bendravo su J. Danyla, todėl jų asmeniniai santykiai buvo ypač geri. 1983 m. pabaigoje Paberžėje vykusiame jėzuitų susirinkime J. Danylos iniciatyva J. Boruta buvo patvirtintas provincijolo padėjėju – socijumi, atsakingu už naujų jėzuitų ugdymą. Dar viena reikšminga katalikiškojo pasipriešinimo sąjūdžio Lietuvoje grandis buvo jėzuito t. P. Masilionio iniciatyva po Antrojo pasaulinio karo įkurta ir visą laiką su Jėzaus Draugija glauT. Jonas Danyla prie Bijutiškio, kuriame ilgus metus gyveno, bažnyčios 9 ISTORIJA
džius ryšius palaikiusi Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija. Nepaisant įvykusio skilimo, sesers Julijos Kuodytės vadovaujama šios kongregacijos atšaka sovietmečiu buvo viena veikliausių ir gyvybingiausių tarp Lietuvoje pogrindyje veikusių moterų vienuolijų. Visų pirma, šios kongregacijos seserys – iš pradžių vienuolijos vyresniosios deleguota Elena Šuliauskaitė, vėliau iš Šventosios Šeimos kongregacijos pas eucharistietes perėjusi Bernadeta Mališkaitė – buvo pagrindinės vyriausiojo redaktoriaus talkininkės, atlikusios einamuosius informacijos atrankos ir tekstų redagavimo darbus. Antra, seserų eucharistiečių centriniai namai Kaune (K. Donelaičio g. 36) per visą Kronikos leidimo laiką buvo vienas pagrindinių atramos punktų, į kurį suplaukdavo didžioji dalis leidiniui skirtos informacijos ir rašinių. Trečia, seserys eucharistietės (visų pirma, Jadvyga Stanelytė) septintojo dešimtmečio pabaigoje įkūrė Eucharistijos bičiulių sambūrį, kurio grupėms vėliau dažniausiai ir vadovaudavo. Ilgainiui jos tapo ne vien daugiausia aktyvesnių tikinčiųjų pritraukusiais slapto telkimosi ir saviugdos židiniais, bet ir geriausiai matomomis viešo tikėjimo demonstravimo platformomis. Aštuntame dešimtmetyje vykusios maldingos eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą, kuriose didžiumą dalyvių sudarė seserų eucharistiečių sukviesti Eucharistijos bičiuliai, ar kryžių statymas prie kelių ir kitose viešose vietose turbūt buvo labiausiai matomos sovietų valdžios nesankcionuoto visuomeninio aktyvumo apraiškos to meto Lietuvoje. Baigiant pasakojimą apie jėzuitų ir jų bičiulių indėlį į kovą už religijos laisvę, nedera pamiršti ir tylaus Bažnyčios darbininko, kone tris dešimtmečius vargonavusio Kaišiadorių katedroje, brolio jėzuito Anastazo Janulio. Paleistas iš pirmojo, tačiau ne paskutinio, savo gyvenime lagerio, nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos jis keletą metų talkino jėzuitui t. A. Šeškevičiui jo apaštaliniame darbe Kirgizijoje, „į stalčių“ parašė nemažai religinės poezijos, skaitytojus pasiekusios tik XXI a. pradžioje, o aštuntame XX a. dešimtmetyje svarbiausias jo kelionių maršrutas vedė iš Kaišiadorių į Birštoną, kur jo bendražygis Povilas Buzas buvo įkūręs vieną iš Lietuvą apraizgiusių draudžiamos religinės spaudos dauginimo punktų. Už šią „kenkėjišką veiklą“ KGB abiem knygnešiams 1980 m. atseikėjo po antrą kelialapį į sovietinio gulago salyną. Tais pačiais metais tenlink buvo išvežta ir Eucharistijos bičiulių įkūrėja bei eisenų į Šiluvą organizatorė sesuo Gema – Jadvyga Stanelytė, 1983 m. kalinio estafetę iš jų perėmė kun. S. Tamkevičius. Vis dėlto trijų Jėzaus Draugijos šeimos narių laikinas izoliavimas sovietų režimui nebepadėjo. Jų ir daugelio kitų pasėta sėkla buvo spėjusi sunokinti savo vaisius… T. Antanas Šeškevičius Br. Anastazas Janulis. Lietuvos jėzuitų provincijos archyvo nuotraukos 10 ISTORIJA
T. Vytautas Sadauskas, SJ Dieviškoji draugystė ir teisingumas Ses. Ligitos Ryliškytės, SJE, knygos „Kodėl kryžius? Dieviškoji draugystė ir teisingumo galia“ komentaras Kaip Jėzaus nukryžiavimas, nepaisant jo „tamsos“, tampa teisingumo švyturiu? Ar Dievui reikėjo Kristaus kraujo, kad atleistų mūsų nuodėmes? O gal turėtume susitelkti į Prisikėlimą, nes Velykų triumfo akivaizdoje nebelieka abejonių, kieno pusėje yra Dievas? Juk prikeldamas Kristų Dievas parodo, kad jo meilė stip- resnė net už mirtį ir pergalę švenčia ne smurtautojas, o auka. Kodėl Dievas nusprendė leisti Jėzui patirti Golgotos naktį? Kodėl Dievas gelbsti ne nuo mirties, bet per mirtį? Kodėl kryžius? Ko Dievas siekė pasirinkdamas išgelbėti mus tokiu būdu? Ar „tamsa“ išties turi kokią nors vertę? Kryžius lietuviams yra artimas dėl istorinių, religinių ir kultūrinių aplinkybių. Kryžių kalnas prie Šiaulių, daugybė kryžių pakelėse, lietuviškas Rūpintojėlis liudija mūsų žmonių ir mūsų tautos istorinę patirtį, išsiugdytą religinę ir tautinę sąmonę. Prisiminkime ir Ukrainos žmones, atkakliai kovojančius už savo laisvę. Stebint įvykius ten, prieš akis veriasi iš kryžiaus slėpinio kylanti tiesa: kad kviečio grūdas duotų vaisių, pirma turi numirti. Drąsus lyderiavimas, kovotojų narsa ir žmonių kančia dėl nuolatinių bombardavimų bei apšaudymų daugumą pasaulio lyderių paskatino perkainoti vertybes ir imtis ryžtingų sprendimų, kurie, be abejo, paveiks ir visų mūsų – Lietuvos žmonių – 11 DVASINGUMAS
gyvenimus. Čia verta pacituoti jėzuitą paleontologą ir teologą Teilhard’ą de Chardiną, kuris knygos „Žmogaus fenomenas“ pabaigoje sako: „Vienaip ar kitaip, net ir paprasto biologo akimis, vis dėlto tiesa, kad niekas taip neprimena Kryžiaus kelio, kaip žmogiškoji epopėja.“ Ses. Ligita Ryliškytė pereitais metais angliškai pasirodžiusioje savo knygoje „Kodėl kryžius? Dieviškoji draugystė ir teisingumo galia“ (Why the Cross? Divine Friendship and the Power of Justice, Cambridge University Press, 2023) supažindina skaitytoją su šv. Augustino, šv. Anzelmo, šv. Tomo Akviniečio ir kitų teologų atsakymais į minėtus klausimus, didžiausią dėmesį skirdama XX a. jėzuitų teologo ir filosofo Bernardo Lonergano mintims. Anot šio teologo, Kristaus pasirinkimas iškęsti kančią yra didelės meilės aktas, paverčiantis nukryžiavimą tobulo Dievo teisingumo ir gailestingumo simboliu: „Kodėl kryžius? Nes Dievas nenorėjo paprasčiausiai sunaikinti nusidėjėlių arba išgelbėti mus be mūsų dalyvavimo, ar tiesiog atsilyginti blogiu už blogį, bet per meilę siekė iš blogio išgauti gėrį. Dievo valia buvo užmegzti draugystę su tais, kurie nutolo nuo Dievo: su galios, o ne teisingumo, iracionalumo, o ne atsakingo proto, savęs tenkinimo, o ne meilės Dievui ir viskam, kas yra Dieve, mylėtojais“ (p. 442). B. Lonerganas kalba apie „atperkamąjį teisingumą“. Skirtingai nuo įprastos reakcijos į blogį, atperkamasis teisingumas siekia atkurti teisingus santykius. Jis apima blogio „sugėrimą“ ir jo perkeitimą į gėrį. Kristaus savanoriškas kančios priėmimas tampa save dovanojančios meilės išraiška, rodančia neblėstantį Dievo įsipareigojimą žmonijai. Toks teisingumas pagrįstas save dovanojančia meile (agape), dėkingumu ir nuostaba. Puikus tokio teisingumo pavyzdys yra žmonių nesmurtinis pasipriešinimas komunistiniam režimui per vadinamąją „dainuojančią revoliuciją“ Baltijos šalyse. Tada stovėjome kartu susikabinę rankomis ir dainavome, nepabūgę net Rusijos tankų 1991 m. sausio 13-ąją. Nors žmonių solidarumas tankus sustabdė ne iš karto ir paaukotos gyvybės ne iš karto „sugėrė“ karinės beprotybės blogį, tačiau aukos nebuvo bergždžios. Netrukus užsienio šalys ėmė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, o Rusija pamažu išvedė savo kariuomenę iš mūsų krašto. Šis pavyzdys rodo, kaip veikia Kryžiaus įstatymas. Teisingumas, grindžiamas Kryžiaus įstatymu, atkuria nuodėmės suardytą kūrinijos tvarką ir tampa vienijančia jėga. Tokį teisingumą galėtume supriešinti su griežtu atlygiu arba bausme už padarytą blogį teisingumui, kuris remiasi paskatinimu arba bausmės skyrimu, atsižvelgiant į nusikaltimo ar nuopelnų mastą. Priešingai, Kryžiaus įstatymu pagrįstas teisingumas pirmiausia siekia atkurti santykius. Jis remiasi ne galia, prievarta ar nauda, bet atleidimu ir malone. 12 DVASINGUMAS
Kryžiaus įstatymas apima ne tik aukos nusiteikimą atleisti, bet ir smurtautojo atgailą bei atlygį už nusikaltimą (nuodėmę). Minėto teisingumo analogija – mūsų švenčiamas Sutaikinimo sakramentas. Jį sudaro keturios dalys: gailestis, išpažintis, atleidimas ir atsilyginimas. Svarbu pastebėti, kad atleidimas apima ir atsilyginimą už padarytą skriaudą. Tačiau atsilyginimas nėra bausmė. Jį prisiimame savanoriškai. Panašiai Jėzus prisiima kryžiaus kančią, kad sutaikytų mus su Tėvu Šventojoje Dvasioje. Jis tai daro ne manipuliuodamas galia, o megzdamas bičiuliškus santykius su mumis, tapdamas mūsų draugu ir duodamas pavyzdį, kaip turėtume blogį perkeisti į gėrį. Taigi Kryžiaus įstatymas, kuriuo remiasi teologas jėzuitas Bernardas Lonerganas, rodo, kad išganymo centre yra blogio perkeitimas į gėrį. „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“; „Imk savo kryžių ir sek manimi“, – sako Kristus, o apaštalas Paulius priduria: „Derėjo, kad būtume išgelbėti per kryžių.“ Kristaus kryžius moko, kaip kančią paversti Dievo meilės liudijimu. Kristaus Evangelija patvirtina, kad visos mūsų geros pastangos ir išlietos ašaros gali būti perkeistos į amžinai išliekantį gėrį. Apaštalas Paulius, aiškindamas išganingą kančios galią, sako: „Savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia.“ Mūsų gyvenimas slėpiningu būdu pasitarnauja tiesiant kelią galutiniam Dievo triumfui. Tai liudijame pasirinkdami meilę, o ne neapykantą, atleidimą, o ne kerštą, savęs dovanojimą, o ne susitelkimą tik į save. Kristaus kryžius tampa pamoka, kaip tamsai pasipriešinti šviesa ir paprastus dalykus paversti nepaprastais. 13 DVASINGUMAS Praeitų metų gruodžio mėnesį knyga buvo pristatyta Edukaciniame medijų centre „Lojoteka“. Karolinos Nadzeikaitės nuotr.
14
T. Algirdas Paliokas, SJ Mano tarnystė Lemonte Kuo toliau, tuo dažniau patiriu amžiaus iškrečiamus pokštus. Ne tik pasimiršta vardai, bet išsitrina ir įvykiai, laikotarpiai... Nė pats nežinau, kaip rašydamas sutrumpintą, apkarpytą savo kunigystės istoriją (žr. „Jėzuitai“ Nr. 7) galėjau praleisti 14 metų laikotarpį Jungtinėse Amerikos Valstijose... ...1992-ieji, ką tik iš priespaudos išsivadavusi Lietuva, man 50 metų, energijos daug, o svajonių dar daugiau. Liepos pradžioje sulaukiu provincijolo skambučio: „Ruoškis į Ameriką.“ „Kada?“ – klausiu. „Kuo greičiau!“ „Nemoku kalbos“, – bandau pasiteisinti. „Išmoksi.“ Kaip kariuomenėje: pasakyta, ir taškas. Pirmą kartą pajutau, ką reiškia klusnumo įžadas. Tačiau šv. Ignaco kareiviui nedera reikšti savo nuomonės, išsakyti savo norų ar nenorų. Vyriausiasis vadas – Kristus, o jis tikrai žino, kas man geriausia. Reikalas tas, kad Kauno kunigų seminarijai tuo metu skubiai reikėjo Šventojo Rašto dėstytojo. Toms pareigoms labai tiko Pal. Jurgio Matulaičio misijos Lemonte kapelionas t. Leonas Zaremba, SJ. Į jo vietą paskirtas vienas iš Čikagoje dirbusių jėzuitų netrukus patyrė širdies infarktą, kitam, taip pat senyvam, jėzuitui sunkiai sekėsi atlikti pareigas, tad „gelbėti padėties“ į Lemontą pasiuntė mane. Iki šiol prisimenu pirmąją savaitę Amerikoje. Vaikščiodamas ant jėzuitų namų plokščiastogio Čikagoje jaučiausi tikros laisvės šalyje, kur niekas manęs nestebi, kur nėra jokios grėsmės. Juk 1973 metais, be valdžios leidimo tapęs kunigu, drauge tapau ir nusikaltėliu, kurį būtina prižiūrėti ir, pasitaikius progai, pasodinti už grotų. Daugeliui Amerika – svajonių šalis. O man atvykimas į JAV nutraukė sielovados darbą, kuris neblogai sekėsi. Atvykęs čia jaučiausi lyg viščiukas, nemokantis čypsėti angliškai. Laimei, pradžioje gyvenau su kitais lietuviais jėzuitais, Mišias aukojau ir kitus patarnavimus atlikdavau lietuviškai. Į amerikietišką visuomenę patekau pradėjęs koledže mokytis anglų kalbos. Lyginant su sovietine mokykla, ten per du mėnesius išeini maždaug dviejų klasių kursą. Nei liūdesiui, nei Tėvynės nostalgijai nėra laiko, vos spėji suktis. Lemontas – tarsi du viename: Pasaulio lietuvių centras ir Pal. Jurgio Matulaičio misija. Lietuviai susidėję nupirko užsidariusią vincentiečių vienuolijos seminariją su bažnyčia, dviem salėmis ir daug kambarių. Tad misijoje užteko vietos ir lituanistinei šeštadieninei mokyklai. Pirmą dieną, žvelgdamas į aukštą bažnyčios statinį, svarsčiau: „Na ir davei man tokią bažnyčią, Viešpatie, kad nei kopėčių pasistatysi, nei krano pro žemas duris neįvarysi.“ Akį džiugino gražus interjeras, pro stiklinę bažnyčios stogo dalį 15 MISIJA
sklindanti šviesa, tačiau lyjant toje vietoje tekdavo rikiuoti dvi indų eiles, kad nereikėtų bristi per balas. Apie šį „galvos skausmą“ žinojau jau anksčiau. Žmonės dėjo viltį į naująjį misijos direktorių, o aš – į Viešpatį. Keliais sakiniais neaprašysi ieškojimų, diskusijų, galvosūkių, neįvertinsi žmonių sugaišto laiko ir visų mūsų „širdžių drebėjimo“ per pirmą lietų po stogo renovacijos... Žemiškų reikalų buvo ir daugiau. Bažnyčios sienose – didžiuliai langai, ir dar senoviški: vasarą – kaitra, žiemą trūksta šilumos. Nusprendėme langus pakeisti šiuolaikiškais. Bažnyčios apšvietimas – silpnas, daugiau perdegusių lempų nei šviečiančių. Vienas nagingas Misijos tarybos narys sukonstravo ilgą lazdą, su kuria buvo galima pasiekti ir pakeisti žemutinės eilės lempas, bet viršuje liko dar dvi eilės. Kai nusprendėme perdažyti bažnyčios vidų, drauge buvo pakeistos ir lempos. ...Bažnyčia balta, atrodo lyg nauja. Dėl to pradeda kristi į akis nusidėvėjęs, nublukęs presbiterijos kilimas, be to, reikėtų kilimo ir visoje bažnyčioje. Dar akis bado vandens gavę, apsilupę bažnyčios suolai. Čikagos bažnyčias apžiūrėdami vyrai rado geriausią, mums tinkamą suolų modelį, kad jie būtų patogūs ir sėdėti, ir klūpėti. Paskutinis iš didžiųjų darbų buvo altorinės dalies vitražai. Juos gavome iš uždarytos lietuvių bažnyčios, paverstos profesine mokykla. Pagal ano meto galimybes sudėjome dienos šviesos lempas. LED tipo apšvietimas tuo metu dar tik skynėsi kelią ir buvo labai brangus. Pamaniau, kad kiti misijos direktoriai patobulins, ką dar būtų galima. 16 MISIJA
Buvo ir mažesnių darbų, nors irgi kainavusių tūkstančius. Pvz., pastogių lentos apipuvo, keitėme naujomis. Teko apskardinti stogo sujungimą su pastoge. Zakristijos pirmame kambaryje – keisti su asbestu gamintas lubas. Ir t. t... Daug rašau apie renovacijas ir remontus, nes per tai įsitikinau, kokie pasiaukojantys ir lietuvybę mylintys yra žmonės, prievarta išvaryti iš Tėvynės, – jiems Bažnyčios ir tautos reikalai eina kartu. Anksčiau Čikagoje būta net trylikos bažnyčių, kurias pastatė lietuviai. Mano laikais buvo likusios tik trys, jose vykdavo Mišios dar ir anglų bei ispanų kalbomis. Lemonto misija įregistruota su sąlyga, kad Mišios čia bus aukojamos tik lietuvių kalba, jog nebūtų konkurencijos kitoms bendruomenėms. Nedideliame Lemonto miestelyje yra dar trys bažnyčios, aptarnaujančios kitakalbius tikinčiuosius: vokiečių, airių ir didžiausia iš jų – lenkų bažnyčia. 1993 metais, kai perėmiau Misiją, pagrindinės šv. Mišios būdavo 12 val., 9 val. – Mišios tiems, kurie negalės dalyvauti Sumoje, į jas susirinkdavo 30–40 žmonių. Tokia kukli pradžia. Gana greitai pradėjo daugėti žmonių abejose Mišiose. Atsirado kavutė ir po pirmųjų Mišių, kurios vėliau pasidarė gausesnės nei 12 val. Mišios. Vestibiulyje papildomai išdėliodavo apie 100 kėdžių prieš abejas Mišias. Čia – ne Lietuva, stovėti per Mišias neįprasta. 18 val. Mišias teko įvesti prašant naujai atvykusiesiems. Nors jų nesusirinkdavo nė pusė bažnyčios, bet per agapę galėdavome plačiau aptarti Dievo žodį, pasigilinti į katekizmą ar atsakyti į klausimus. Šeštadienio vakare tėvų prašymu įvedėme Mišias jaunimui, tačiau jų po širdies kraujagyslių operacijos dėl per didelio krūvio turėjau atsisakyti. Amerikoje spalio sekmadieniais privaloma suskaičiuoti lankančius bažnyčią. Mano išvykimo metais būdavo daugiau kaip 700 tikinčiųjų per trejas sekmadienio Mišias. Kartą per mėnesį būdavo šv. Mišios vaikams. Po Evangelijos pakviesdavau vaikus ateiti arčiau. Jie susėsdavo ant altoriaus laiptelių, aš – prie jų ant žemos kėdutės. Paaiškindavau apie liturginį laikotarpį, papasakodavau, kokį atsitikimą diskutuodavome. Mažieji įdėmiai klausydavosi, ką kalba vyresni, o kiti papildydavo. Žodžiu, dėmesys – šimtaprocentinis. Atsirado, kas subūrė vaikų chorą, kuris kasmet surengdavo net koncertą misijos žmonėms. Ačiū vadovui ir muzikantams, tiek metų tarnavusiems misijai, ko gero, dar ir dabar tarnaujantiems. Atskiras pasakojimas būtų apie puikų suaugusiųjų chorą – daugumą choristų jame sudarė dainuojantys lietuvių operoje. 17 MISIJA
Šeštadienio sielovados krūvį reikėtų paminėti atskirai. Ryte 8 val. – Mišios nuolatiniams bažnyčios lankytojams. Vėliau – kiek yra laidotuvių, tiek ir šv. Mišių. Kartais ir iš toliau atveždavo mirusiuosius. Kunigui visada priklausydavo ne tik Mišias aukoti, lydėti į kapines, palaidoti, bet ir dalyvauti gedulinguose pietuose. Per metus būdavo daugiau kaip 50 laidotuvių, mažiau – santuokų ir krikštų. Kadangi Misijos įkūrėjas t. Leonas Zaremba, SJ, kartu su išeivija praleido daug metų, nusistačiau nieko nedaryti kitaip nei jis. Misijoje tuo metu patarnavo ir Vargdienių vienuolijos sesuo Margarita Bareikaitė. Rengdamas pamokslą ne kartą jos klausiau, ar galiu išsakyti vieną kitą pastabą. Dažnai pastebėdavo, kad Lietuvoje taip galiu kalbėti, o čia – ne. Man nė į galvą neatėjo, kad laikau tarnystės egzaminą: ar aš, augęs, subrendęs, mokslus išėjęs sovietinėje Lietuvoje, galėsiu sutarti su išeivija, ar ne. Po metų ar daugiau vienas jėzuitas Čikagoje tiesiai pasakė: „Išplaukei kaip kačiukas, įmestas į vandenį, ir labai gerai išplaukei.“ Eilinį kartą supratau, jog pasitikėjimas Dievu niekada nenuvils. Man tarnaujant Misijoje, kaimyninėje valstijoje, Gary mieste, buvo uždaryta lietuvių bažnyčia. Ten dirbęs prelatas Ignas Urbonas paprašė priimti į Misiją. Prie misijos jau glaudėsi prelatas, rašytojas, visuomenės veikėjas, įvairių veiklų finansinis palaikytojas Juozas Prunskis, kol Viešpats jį pasiėmė. Prelatui Urbonui įrengėme butelį šalia zakristijos. Tuo metu jam buvo 88-eri, bet išliko guvus, kupinas sąmojaus, gyvasis Lietuvos istorijos liudytojas ir nuotaikingas pasakotojas. Tokį jį ir palikau 2006 m., kai mane grąžino į Lietuvą. Paviršutiniškai vertinant, Lemonto Misijos lankytojus galima pa18 MISIJA Šv. Mišiose vaikams
vadinti „švenčiančia Amerika“. Kiekvieną sekmadienį pokylių salėje – arba kavutė, arba koks nors renginys. Ne kartą girdėjau sakant: „Jeigu nebūtų galimybės po pamaldų pabendrauti, pusės žmonių čia nebūtų.“ Taip jau yra išeivijoje – žmonės pasiilgsta savųjų. Tad būdavo gražu stebėti, kaip dauguma po Mišių iš bažnyčios pasuka į salę. Džiaugiausi, kad per lietuvybę ir Dievas nemažai laimi, o galiausiai – pats žmogus. Įvairiuose renginiuose ne tik švenčiama, bet ir stengiamasi padėti kitiems. Organizatoriai parengia vaišes ir dalyviams išplatina bilietus. Už juos susidaro nemaža suma. Pirmaisiais Lietuvos laisvės metais dažniausiai ta auka būdavo skiriama Lietuvai. O man visada tekdavo sukalbėti invokaciją. Tuos lapelius dėjau į segtuvą. Vėliau, vietos lietuvių paragintas ir jų lėšomis, išleidau knygutę „Invokacijos“. Dar Lietuvoje teko rašyti į „Caritas“ žurnalą jaunimui draugystės ir meilės tema. Pasiskundžiau prelatui Juozui Prunskiui, kad čia jaunimas tų straipsnių nėra skaitęs, ir jis finansavo mano pirmos knygutės „Meilei pasibeldus“ leidimą penkių tūkstančių tiražu, kuris bematant ištirpo, tad po pusės metų mano brolis perleido dar trijų tūkstančių tiražu. Knyga „Žodžiai“ gimė panašiai. Amerikoje rašiau į jėzuitų žurnalą „Laiškai lietuviams“. Kai jis užsidarė, Misijos žmonės suaukojo mano straipsnių rinkinio leidybai. Per jo pristatymą pagal knygos ištraukas buvo sukurtas net vaidinimas. Kiek nuoširdumo, kiek meilės patyriau, kai Misija ruošėsi mano 25 metų kunigystės jubiliejui! Kaip puikiai ir gražiai suorganizavo, kokiomis kunigiškomis dovanomis apdovanojo! Lietuvoje per 50 metų kunigystės jubiliejų viskas buvo kukliau, vienuoliškai. Bet man svarbiausia, kad Dievas, drauge su metais, davė ir jėgų jam tarnauti. Taip gera keliauti malonių prisiminimų keliais... Visko neaprašysiu, tad turiu sustoti. Šiuo straipsniu noriu padėkoti visiems bendražygiams, Misijos tarybos ir finansų komiteto nariams, visiems, prisidėjusiems prie bažnyčios renovacijos bei kitų Misijos darbų ir veiklų. Negaliu atsidėkoti tiek daug man asmeniškai padėjusioms Maleiškų ir Deveikių šeimoms bei giminėms. Labai atsiprašau tų, kuriuos kaip nors užgavau. Jei kas nors yra įvykę, tai grynas nesusipratimas, ir nieko daugiau. Visiems dėkoju ir linkiu gausios Dievo palaimos. Būkite laimingi Žemėje ir Amžinybėje. 19 MISIJA Su prelatu I. Urbonu Verbų sekmadienį. T. A. Palioko asmeninio archyvo nuotraukos
T. Antanas Saulaitis – visada su jaunimu 1949 m. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto paskelbtoje Lietuvių chartoje, skatinusioje telktis karo audrų po pasaulį išblaškytus lietuvius, pabrėžiama: „Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada.“ Būtent šie žodžiai įkvėpė praeitų metų birželio viduryje JAV ir Kanadoje vykusio XVII Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) kongreso temą „Visur ir visada“. Šiame kongrese Sąjungos garbės nariu (pirmą kartą organizacijos istorijoje!) paskelbtas pirmasis PLJS valdybos pirmininkas t. Antanas Saulaitis, SJ. „Chartos iškeltas idėjas įgyvendinant 1958 m. Niujorke buvo įkurta Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB). Jau antrajame savo seime 1963 m. PLB svarstė, kaip burti ir į lietuvišką veiklą įtraukti užsienyje gyvenančius jaunus žmones. Nutarta surengti Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą, o jo organizatoriumi paprašė būti Algį Zaparacką, mano bičiulį skautiškoje veikloje. Tokiu būdu ir aš į tą darbą įsitraukiau“, – prisimena t. Antanas. „1966 m. vykęs pirmasis Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas susidėjo iš trijų dalių ir vyko dviejose vietose. Pirmiausia – beveik savaitę trukusios delegatų studijų dienos „Dainavos“ stovyklavietėje prie Detroito (dalyvavo 120 delegatų iš 18 šalių), vėliau – didžiulė 4 dienų jaunimo stovykla toje pačioje „Dainavos“ stovyklavietėje (450 studentiško amžiaus dalyvių) ir galiausiai – kultūrinė pramoginė programa Čikagoje – Jaunimo centre bei kitur – su Mišiomis, lietuvių opera „Lokys“ ir kitais renginiais. Tokiam dideliam renginiui reikėjo sutelkti išties daug lėšų – apie 100 tūkst. dolerių. Dalį skyrė Pasaulio lietuvių bendruomenė, parėmė Lietuvių fondas, aukojo pavieniai žmonės. Pirmą kartą organizuojant tokį renginį buvo remiamasi jau veikiančiomis jaunimo organizacijomis – skautais, ateitininkais, „santariečiais“, „neolithuanais“. Kongrese prieita prie išvados, kad nepakanka vienkartinio renginio – būtina jaunimo veiklą organizuoti panašiai kaip Pasaulio lietuvių bendruomenės. 1972 m. Kento universitete (Ohajas, JAV) vykusiame II Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso delegatų suvažiavime nutarta įsteigti Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungą. Kongrese buvo išrinkta valdyba, kuri pirmininku išrinko mane“, – toliau pasakoja t. Antanas Saulaitis. Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga, vienijanti 16–35 m. žmones, apibrėžė savo misiją: išlaikant ir puoselėjant lietuvišką tapatybę, kurti aktyvią bei pilietišką jaunimo bendruomenę užsienyje. Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo PLJS kartu su kitomis Lietuvos išeivijos organizacijomis aktyviai dirbo skleidžiant žinias apie Lietuvą ir neteisėtą jos okupaciją. Rašė peticijas, kartu organizavo mitingus, siekiant nepripažinti Lietuvos okupacijos. Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas yra šaukiamas kas 2–4 metus kaskart vis kitame pasaulio krašte, kur veikia Lietuvių jaunimo sąjunga. Kongresas – aukščiausias PLJS valdžios organas, nustatantis organizacijos veiklos gaires, renkantis naują 20 MISIJA
PLJS valdybą ir suburiantis jaunimo bendruomenių lyderius iš viso pasaulio. Kongreso uždaviniai yra dvejopi. Pirma, suburti bendruomenių lyderius į vieną vietą ir sudaryti jiems sąlygas bendrauti, dalintis patirtimi ir idėjomis, siekiant paskatinti tarpusavio bendradarbiavimą ir įkvėpti naujoms iniciatyvoms savo šalyse. Antras uždavinys yra skatinti diskusijas aktualiais emigracijos ir išeivių gyvenimo klausimais. Šios diskusijos naudingos ne tik patiems dalyviams, bet ir Sąjungai, nes jose gimę pasiūlymai ir idėjos vėliau tampa nutarimais. Kongresas taip pat sudaro galimybę susipažinti su kitais pasaulio lietuviais iš įvairių kraštų ir neretai tampa ilgamečių draugysčių pradžia. Todėl kultūrinė ir pramoginė kongreso programa yra ne mažiau svarbi. Kartu tai ir puiki proga kongreso šeimininkams – jį organizuojančiai Sąjungai – pristatyti savo krašto lietuvių istoriją, kultūrą, tradicijas ir vietos lietuvių jaunimą šiandien. „Pirmininkauti Sąjungai valdyba man patikėjo dar ir dėl to, kad buvo numatyta, jog III Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas vyks Pietų Amerikoje, trijose šalyse – Urugvajuje, Argentinoje ir Brazilijoje. Aš tuo metu jau dirbau Brazilijoje, tad, būdamas vietoje, galėjau pasirengimą koordinuoti“, – prisiminimais toliau dalijasi XVII PLJS kongreso dalyviai stovykloje „Neringa“ JAV 21 MISIJA
„gyvoji istorija“ t. Antanas Saulaitis. „Pasirengimas kongresui vyko sudėtingomis sąlygomis, nes visose trijose šalyse tuo metu buvo karinės diktatūros. Visą renginio programą reikėjo išversti į vietos kalbą ir pristatyti kiekvienos šalies valdžiai. Čikagoje buvo suburtas pagalbinis kongreso rengimo komitetas, kuriam vadovavo Romas Sakadolskis. Nuolat susirašinėjome su juo, iš Čikagos žinios buvo siunčiamos į kitas šalis, nes iš Pietų Amerikos to daryti negalėjome. Sakyčiau, kad darbas buvo truputį „šlubas“, dvigubas. Mes vietoje nutariame vienaip, jie Čikagoje nebūtinai tam pritaria ar mano, kad reikia daryti kitaip. Susirašinėjimas ir diskusijos užtruko, bet galiausiai viskas pavyko gerai“, – džiaugiasi t. Antanas ir tęsia: „Buvo nutarta, kad studijų dienos ir stovykla vyks Brazilijoje, „Lituanicos“ stovyklavietėje, o iškilminga dalis – šokių šventė – kiekvienoje iš trijų šalių, siekiant įtraukti kuo daugiau ten gyvenančių lietuvių. Iš Čikagos buvo užsakytas specialus skrydis į Pietų Ameriką. Tuo metu ir latviai ten turėjo kažkokį renginį, tai drauge užpildėme visą lėktuvą, kurį pavadinome „Baltijos gulbe“.“ T. Antanas suskaičiavo, kad iš viso jam yra tekę dalyvauti net devyniuose Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos kongresuose. Dalyviai turėdavo gerą progą pasinaudoti jo ilgamete organizatoriaus patirtimi, pasidomėti, kaip anuomet vykdavo posėdžiai, kokie klausimai būdavo sprendžiami. Kai tik dalyvaudavo kong- resuose, t. Antanas aukodavo ir šv. Mišias, nes išeivijoje mažėjant lietuvių kunigų, dažnai kongrese jis būdavo vienintelis kunigas. Į klausimą, kuo dabartiniai kongresai skiriasi nuo pirmųjų, t. Antanas atsako, kad, pvz., XVII PLJS kongrese, kuris vyko dviejose šalyse – JAV ir Kanadoje, dalyvavo vien šalių delegatai. Anksčiau atvykdavo gausesnės delegacijos ir į kongreso renginius būdavo labiau stengiamasi įtraukti vietos lietuvius. Paskutiniu metu – gal ir dėl to, kad jų gerokai sumažėjo, – toks tikslas nebekeliamas. Be to, dabar jau Sąjungos valdyba išrinkta nebe vien iš senųjų emigrantų ar dipukų anūkų, bet įtraukti ir tie, kurie apsigyveno užsienyje Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Valdybos pirmininkė šiuo metu yra Olandijoje gyvenanti lietuvė Agita Beržanskaitė. Buvę Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkai. Iš kairės: Vladas Olenikovas, Rimvydas Rubavičius, Antanas Saulaitis, Stasys Kuliavas. Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos nuotr. 22 MISIJA
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==