sklindanti šviesa, tačiau lyjant toje vietoje tekdavo rikiuoti dvi indų eiles, kad nereikėtų bristi per balas. Apie šį „galvos skausmą“ žinojau jau anksčiau. Žmonės dėjo viltį į naująjį misijos direktorių, o aš – į Viešpatį. Keliais sakiniais neaprašysi ieškojimų, diskusijų, galvosūkių, neįvertinsi žmonių sugaišto laiko ir visų mūsų „širdžių drebėjimo“ per pirmą lietų po stogo renovacijos... Žemiškų reikalų buvo ir daugiau. Bažnyčios sienose – didžiuliai langai, ir dar senoviški: vasarą – kaitra, žiemą trūksta šilumos. Nusprendėme langus pakeisti šiuolaikiškais. Bažnyčios apšvietimas – silpnas, daugiau perdegusių lempų nei šviečiančių. Vienas nagingas Misijos tarybos narys sukonstravo ilgą lazdą, su kuria buvo galima pasiekti ir pakeisti žemutinės eilės lempas, bet viršuje liko dar dvi eilės. Kai nusprendėme perdažyti bažnyčios vidų, drauge buvo pakeistos ir lempos. ...Bažnyčia balta, atrodo lyg nauja. Dėl to pradeda kristi į akis nusidėvėjęs, nublukęs presbiterijos kilimas, be to, reikėtų kilimo ir visoje bažnyčioje. Dar akis bado vandens gavę, apsilupę bažnyčios suolai. Čikagos bažnyčias apžiūrėdami vyrai rado geriausią, mums tinkamą suolų modelį, kad jie būtų patogūs ir sėdėti, ir klūpėti. Paskutinis iš didžiųjų darbų buvo altorinės dalies vitražai. Juos gavome iš uždarytos lietuvių bažnyčios, paverstos profesine mokykla. Pagal ano meto galimybes sudėjome dienos šviesos lempas. LED tipo apšvietimas tuo metu dar tik skynėsi kelią ir buvo labai brangus. Pamaniau, kad kiti misijos direktoriai patobulins, ką dar būtų galima. 16 MISIJA
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==