Šiuo metu Šv. Jonų bažnyčioje trečiadieniais melstis paprastai susirenka 7–10 vyrų, nors aktyvesnių grupelės narių jie išvardija net 17, o iš viso kada nors ilgiau ar trumpiau buvusių drauge susidarytų apie 30. Marius prisimena, kad pradžioje net keletą metų jie meldėsi dviese ar trise, kol grupelė pamažu pradėjo pildytis. Aidas prisipažįsta, kad kvietimus prisidėti prie besimeldžiančių vyrų bažnyčioje girdėjo ne kartą, bet tik trečias kartas buvo tas lemtingas, kai pagaliau apsisprendė. Eduardas pratęsia, kad apie Mariaus iniciatyvą sužinojo dar 2007 metais, kai atliko ignaciškąsias rekolekcijas kasdieniame gyvenime „Eik į savo kambarėlį“, bet prie grupelės irgi prisidėjo ne iškart. Aurimas antrina, kad būtent po ignaciškųjų rekolekcijų atsirado kažkokia tuštuma, buvo sunku vienam melstis, trūko ritmo, norėjosi dvasinės patirties tęstinumo, kurį ir atrado būtent šitoje draugijoje. Evaldas juokauja, kad jis maldos grupelėje yra dėl to, kad pakurstytų savyje vidinę ugnelę, nes kasdienybėje žarijos labai greitai išsibarsto ir gęsta. Kai aplinkui tiek daug skepsio, pasak jo, norisi „neiškristi iš tikėjimo laivelio“. Vidmantas ieškojo bendraminčių po atsivertimo, kai prasidėjo naujas gyvenimas ir intensyvus dvasinis darbas su savimi. Atėjęs į maldos grupelę, sako, pasijutęs kaip namie – sau artimų žmonių aplinkoje, nors pradžioje dėl jo aktyvaus įsitraukimo žmona ir būgštavo, ar ne į kokią sektą bus patekęs (visi juokiasi). Arūnas pratęsia, kad malda grupelėje papildo asmeninę maldą namie ir bendruomeninę per Mišias. O pasiryžus grupelę lankyti, pirmiausia reikia ištikimybės. Kartais tikrai lenkia nuovargis ar tingulys, bet po maldos visada džiugu, kad vis dėlto atėjai. Visi vyrai pritaria, kad be trečiadienio maldos būtų labai tuščia. Jeigu nutinka taip, kad ją tenka praleisti, esi tarsi kažko netekęs. „Atsiranda įprotis, kaip rytinės kavos atsigerti. Jeigu to nepadarai, blogai jautiesi“, – taiklų palyginimą pritaiko Aidas. „Rizikuoti ateiti visada apsimoka!“ – užtvirtina Marius, drauge paneigdamas mano skeptišką pastebėjimą, kad vyrų maldos grupių vis dėlto yra nedaug. „Kai visi suvažiuojame į Baltriškes pas Tiberiados brolius – dažniausiai, kai jiems reikia vyriškos talkos, – pamatytumėt, kiek mūsų ir kokia tai yra jėga! Susirenkame iš įvairių Lietuvos vietų, o ypač aktyvūs yra žemaičiai.“ Arūnas pritaria Mariui, sakydamas, kad vyrų malda yra kaip virusas – jis užkrečiamas ir plinta toliau. Na, o šiam užkratui plisti Šv. Jonų bažnyčioje – 30 DVASINGUMAS
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==