Mintis melstis vyrų būrelyje Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje prieš 17–18 metų kilo Mariui, o ją sužadino žinia, kad pirmoji vyrų maldos grupė jau buvo atsiradusi Bernardinų bažnyčioje. Tuo metu Šv. Jonų bažnyčioje dirbęs t. Stasys Kazėnas, SJ, ne tik šiai minčiai pritarė, bet ir pasiūlė tam tikrą maldos struktūrą, kurios vyrai, pasak jų pačių, „nuobodžiai laikosi iki šiol“. Ignaciš- ka maldos dinamika – dėkoti, atsiprašyti, prašyti – grupelėje išlaikoma, pradžioje meldžiantis Švč. Mergelės Marijos litaniją, vėliau išsakant asmenines intencijas, sukalbant vieną Rožinio dalį (kartais – „Vainikėlį“) ir susitikimo pabaigoje lectio divina principu skaitant pasirinktos dvasinės lektūros ištrauką. Ji irgi aptariama ignaciškiems maldos susibūrimams būdingais dviem ratais, be didesnių diskusijų. Pasidalijimai įžvalgomis, kurias sužadina skaitytas tekstas (pasak pačių vyrų, dažnai jos būna tokios skirtingos!) bei asmeniniai liudijimai yra didžiausias turtas, stiprinantis bei palaikantis juos ne tik maldoje, bet ir kasdieniame gyvenime. Į klausimą, kodėl ir ko ieškantiems vyrams norisi melstis drauge, Eduardas vaizdžiai paaiškina, kad jų maldos grupelės „klientas“ yra vyras, patyręs dalijimosi ir kitų girdėjimo džiaugsmą, bet galbūt jam moteriškoje draugijoje nebuvo jauku iki galo atvirai dalintis išgyvenimais arba emocingesnės kolegės užimdavo visą „eterio laiką“. Būdami vieni, vyrai elgiasi kitaip nei tada, kai kartu yra moterų, – santūriau, paprasčiau, „be patoso“, – konstatuoja jis. „Esame vyrai, kurie meldžiasi“ 29
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==