ti kitiems ir taip įprasminti savo patirtį.“ Davimas kitiems – beje, labai jėzuitiškas principas ir pažįstamas daugeliui alumnų – yra brangi patirtis. Be to, gera matyti, kaip ugdytiniai auga. Kaip patirtys, gautos VJG, tau pasitarnauja šiandienos darbuose, padeda gyvenime? Už kokias savo savybes ar įgūdžius esi dėkingas mokyklai? Su mentorystės programa norime kurti bendruomenę, o jos pavyzdį pamačiau gimnazijoje. Savybės būtų kūrybiškumas, loginis mąstymas, dėmesys procesui. Jaučiu, kad šituos pagrindus mokykla davė, ir bandau tą perteikti savo studentams. Manau, kad nuo VJG laikų esu labiau savimi pasitikintis, savarankiškas, gebu nesutrikti, susidūręs su arogantiškais ar baimės atmosferą bandančiais kurti žmonėmis. Daug žmonių, kilus karui Ukrainoje, yra netekę vilties. Iš kur tu jos semiesi? Šitą klausimą reikėtų užduoti tokiems žmonėms, kaip Johnas Ohmanas, „Blue/Yellow“ vadovas, renkantis paramą Ukrainai. Johnas geriau nei bet kas kitas žino vidinį karo tragedijos skausmą. Bet niekada nėra pasakęs, kad nėra vilties. Man labai patinka „šviesos karių“ metafora. Karys turi savo discipliną, aiškų mąstymą. Skausmingos patirtys mus labai brandina. Nereikia jų bijoti ar neigti. Bet neturime panirti į skausmą ir liūdesį. Matydamas, kaip gyvena tokie „šviesos kariai“, iš jų semiuosi vilties ir jėgų. 39 Vytautas (pirmoje eilėje antras iš kairės) su savo studentais prie Jungtinių Tautų organizacijos pastato Vienoje PROVINCIJOJE
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==