nupiešti, todėl pavaizdavau jį iš viršaus, kaip architektūrinį projektą. Per kitą pamoką mokytoja iškelia mano piešinį prieš visą klasę ir klausia: „Spėkit, kas nupiešė šitą nesąmonę?“ Vaikai spėlioja: „Tomas, Martynas...“ „Ne, – sako mokytoja, – Vytautas! Ateik pasiimti.“ Aš iš klasės galo ėjau visas raudonas iš gėdos pasiimti piešinio. Taip, jis nebuvo tobulas, buvo tiesiog kitoks. Dauguma mokytojų, kuriuos susitikus spurda širdis, pabrėždavo proceso svarbą, o ne rezultatą. Mokydamasis gimnazijoje, vieniems metams išvažiavai mokytis į Vokietiją... Dešimtoje klasėje išvažiavau į Vokietiją, Sankt Blazieno (St. Blasien) jėzuitų mokyklą. Iki šiol prisimenu tą akimirką, kai prie manęs priėjusi vokiečių kalbos mokytoja Alma Prakaitytė paprašė trumpam užsukti į vokiečių kalbos kabinetą. Čia ji ir sako: „Mes esame partneriai su mokykla Švarcvaldo miškuose“, ir beda pirštu į mažą miestelį Vokietijos pietuose ant sienos kabėjusiame žemėlapyje: „Ar norėtum kitais metais ten mokytis?“ Širdyje žinojau, kad tokio pasiūlymo neatsisakysiu. Tie metai buvo be galo turtingi ir įdomūs, bet ir vieni sunkiausių mano gyvenime. Išvažiavau visiškai vienas, be tėvų, be artimųjų, be draugų. Gyvenau internate su vokiečiais ir iš viso pasaulio suvažiavusiais vaikais. Gimnazijoje mokiausi vokiečių kaip antrosios užsienio kalbos. Atvykęs į Vokietiją nuolat sėdėjau su žodynu, skaudėjo galvą nuo įtampos. Bet kalbą išmokau per pusmetį. Taip pat išmokau „pastovėti už save“ ir savarankiškumo. Dabar savanoriauji mentorystės programoje „LT Big Brother“. Koks jos tikslas? Kas motyvuoja mentorius įsitraukti į šią veiklą? Šia programa, paremta vien savanoryste, siekiama padėti susipažinti mentoriams, savo srities profesionalams, ir „ugdytiniams“, norintiems pasisemti žinių ir patirties. Mentoriai įsipareigoja nuo balandžio bent kartą per mėnesį susitikti su ugdytiniu, taigi įvyksta aštuoni susitikimai. Tai artimas ir neformalus dviejų žmonių ryšys, kuris neretai išlieka ir vėliau. Aš esu programos vadovas, mūsų komanda yra atsakinga, kad programa tinkamai veiktų. Daugiau kaip pusė mūsų mentorių – lietuviai, gyvenantys užsienyje. Programa yra vienas iš būdų stiprinti dias- poros ryšį su Lietuva. Kartą paklausiau vieno mentoriaus, didelės aviakompanijos viceprezidento: „Kodėl jūs skiriate tam laiko, juk esate labai užimtas?“ Jis atsakė: „Iki dabartinio karjeros taško daug metų investavau į save, į savo žinias. Atėjo laikas daryti „išvesticijas“, noriu duo38 Su Jurgita ir Karoliu kelionėje Alpių kalnuose PROVINCIJOJE
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==