nuveikti! Nuo šiol esate man mirę.“ Jis nepasišaukė naujų mokinių, bet vėl kvietė prisidėjusius anksčiau. Jis niekada neužtrenkė durų visam laikui. Kai mokiniai užsirakino duris, jis vis tiek atėjo pas juos, nes niekada nenustojo jais tikėti. Štai kaip jis mylėjo. „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Būdamas jaunas, svajojau apie šį idealą. Svajojau, kad mums pavyks bent siaurame rate, pavyzdžiui, mūsų parapijoje, sukurti išskirtinę bendruomenę, kurioje negalioja geležiniai pasaulio dėsniai. Kur negalioja taisyklė: „Kuo daugiau yra tavęs, tuo mažiau vietos man.“ Kur negalioja taisyklė: „Ryk pats arba būsi prarytas.“ Svajojau apie bendruomenę, kurioje galioja taisyklė: „Rūpinkimės vieni kitais.“ Kur galioja taisyklė: „Gyvenk ir leisk gyventi kitam.“ Kokia puiki svajonė! Tačiau netrukus pradėjau nusivilti. Nebuvo įmanoma sukurti išskirtinės bendruomenės. Užteko vieno žvilgsnio į save ir artimiausią aplinką, kad suprasčiau, jog iš tiesų tik keletą žmonių galėjau tikrai mylėti. Didelei daliai žmonių buvau gana abejingas. Galiausiai pasitaikydavo ir tokių, kuriuos atvirai niekinau, kurių nekenčiau, kuriuos norėjau ištremti į Mėnulį, kurių niekada nenorėjau matyti. Ar naujasis Jėzaus įsakymas kelia pernelyg didelius reikalavimus? Atrodė, kad taip. Jau kurį laiką stengiuosi eiti keliu, kurį vadinu „perkeitimo keliu“. Noriu kasdien juo nueiti po truputį. Permainų kelias – tai kelias nuo „aš turiu tai padaryti“ į „leisti, kad tai įvyktų“, kelias nuo pastangų iki atpirkimo, kelias nuo „aš“ iki „Tu“, nukreipto į Dievą. „Štai aš visa darau nauja“, – sako Dievas Apreiškimo knygoje (Apr 21, 5). Jis daro pirmas – aš noriu leisti, kad jo darbas vyktų su manimi. Perkeitimo kelias prasideda nuo to, kad suvokiu, jog Dievas gyvena manyje ir su manimi (žr. Apr 21, 3). Eiti perkeitimo keliu – reiškia stengtis suvokti savo santykius tokius, kokie jie yra, – ne kaip geresnius, bet ir ne kaip blogesnius. Eiti perkeitimo keliu – tai pamatyti savo žaizdas ir pripažinti savo jausmus, įskaitant neapykantą, panieką, skausmą. Eiti perkeitimo keliu – reiškia parodyti Dievui savo išgyvenimus, nusivylimus ir sužeidimus. Leisti, kad juos apšviestų jo gydanti šviesa. Leisti jam nušluostyti ašaras nuo mano akių (žr. Apr 21, 4). „Dievas gydo sudaužytos širdies žmones ir aptvarsto jų skaudančias žaizdas“, – sakoma 147 psalmėje. Perkeitimo kelias yra ne pasiekimų, bet priėmimo kelias. Mes atveriame savo širdis Dievo meilei ir leidžiame jai į mus tekėti. Kai mūsų širdis jos pilna, ji persiduoda ir kitiems. Būtent tai reiškia mylėti vienam kitą taip, kaip Jėzus mus myli. Pagal Bruno Niederbacher, SJ, Das neue Gebot und der Weg der Wandlung parengė t. V. Šimkūnas. https://www.uibk.ac.at/theol/leseraum/ T. V. Sadausko nuotr. 25 DVASINGUMAS
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==