T. Algirdas Paliokas, SJ Mano tarnystė Lemonte Kuo toliau, tuo dažniau patiriu amžiaus iškrečiamus pokštus. Ne tik pasimiršta vardai, bet išsitrina ir įvykiai, laikotarpiai... Nė pats nežinau, kaip rašydamas sutrumpintą, apkarpytą savo kunigystės istoriją (žr. „Jėzuitai“ Nr. 7) galėjau praleisti 14 metų laikotarpį Jungtinėse Amerikos Valstijose... ...1992-ieji, ką tik iš priespaudos išsivadavusi Lietuva, man 50 metų, energijos daug, o svajonių dar daugiau. Liepos pradžioje sulaukiu provincijolo skambučio: „Ruoškis į Ameriką.“ „Kada?“ – klausiu. „Kuo greičiau!“ „Nemoku kalbos“, – bandau pasiteisinti. „Išmoksi.“ Kaip kariuomenėje: pasakyta, ir taškas. Pirmą kartą pajutau, ką reiškia klusnumo įžadas. Tačiau šv. Ignaco kareiviui nedera reikšti savo nuomonės, išsakyti savo norų ar nenorų. Vyriausiasis vadas – Kristus, o jis tikrai žino, kas man geriausia. Reikalas tas, kad Kauno kunigų seminarijai tuo metu skubiai reikėjo Šventojo Rašto dėstytojo. Toms pareigoms labai tiko Pal. Jurgio Matulaičio misijos Lemonte kapelionas t. Leonas Zaremba, SJ. Į jo vietą paskirtas vienas iš Čikagoje dirbusių jėzuitų netrukus patyrė širdies infarktą, kitam, taip pat senyvam, jėzuitui sunkiai sekėsi atlikti pareigas, tad „gelbėti padėties“ į Lemontą pasiuntė mane. Iki šiol prisimenu pirmąją savaitę Amerikoje. Vaikščiodamas ant jėzuitų namų plokščiastogio Čikagoje jaučiausi tikros laisvės šalyje, kur niekas manęs nestebi, kur nėra jokios grėsmės. Juk 1973 metais, be valdžios leidimo tapęs kunigu, drauge tapau ir nusikaltėliu, kurį būtina prižiūrėti ir, pasitaikius progai, pasodinti už grotų. Daugeliui Amerika – svajonių šalis. O man atvykimas į JAV nutraukė sielovados darbą, kuris neblogai sekėsi. Atvykęs čia jaučiausi lyg viščiukas, nemokantis čypsėti angliškai. Laimei, pradžioje gyvenau su kitais lietuviais jėzuitais, Mišias aukojau ir kitus patarnavimus atlikdavau lietuviškai. Į amerikietišką visuomenę patekau pradėjęs koledže mokytis anglų kalbos. Lyginant su sovietine mokykla, ten per du mėnesius išeini maždaug dviejų klasių kursą. Nei liūdesiui, nei Tėvynės nostalgijai nėra laiko, vos spėji suktis. Lemontas – tarsi du viename: Pasaulio lietuvių centras ir Pal. Jurgio Matulaičio misija. Lietuviai susidėję nupirko užsidariusią vincentiečių vienuolijos seminariją su bažnyčia, dviem salėmis ir daug kambarių. Tad misijoje užteko vietos ir lituanistinei šeštadieninei mokyklai. Pirmą dieną, žvelgdamas į aukštą bažnyčios statinį, svarsčiau: „Na ir davei man tokią bažnyčią, Viešpatie, kad nei kopėčių pasistatysi, nei krano pro žemas duris neįvarysi.“ Akį džiugino gražus interjeras, pro stiklinę bažnyčios stogo dalį 15 MISIJA
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==