T. V. Šimkūno nuotr. Lengva pasitikėti paprastais ir artimais dalykais, kai pasitikėjimas grindžiamas ne vien tikėjimu, bet ir pažinimu. Lengva pasitikėti savo šeima, draugais, jei jie tikri draugai, lengva apsišvietusiam žmogui pasitikėti mokslu. Bet kaip pasitikėti žiniomis iš karo laukų, kai žinai, jog jos ne tik miglotos, bet dar ir tyčia klastojamos? Kaip pasitikėti politiku, kurį bent kartą girdėjai žinomai kalbant netiesą? Ir kaip sunku pasitikėjimą pelnyti politikui ar politikei, kurie nemeluoja ir ne sykį kalba karčią tiesą, kai aplink juos tiek daug meluojančių? Ar matei, kaip jie dangui odą nuo kūno plėšė, kai degė miškai Toronte? Tikrumo nebėr. Kitados buvai tikras, kad nuo kiekvieno ištarto sakinio bent vienas žodis lieka karoti kaip avikailio kuokštas tvoroj, koks gestas, koks mirktelėjimas, ką aš žinau, ir tas bemaž niekis pasaulį laikė daikte. Dabar jie bombarduoja vaikų darželius, mokyklas, ligonines, nebežinodami, kaip be vaikų negyvų idėją imperijos gelbėti. Tai ir vėl Michaelis, ir vėl tas pats eilėraštis. Beje, visus dvylika jų rasime žurnalo „Naujasis židinys“ šių metų pirmajame numeryje. Įžengėme į sunkius laikus, kai tikėjimo ir pasitikėjimo reikės tikrai daug. Mano bičiulis, kuris skelbiasi Dievo netikįs, pasitiki Dievu ir meldžia jį pagalbos. Ir aš, tikėdamas Dievą, pasirašau po šia jo malda. 5 DVASINGUMAS
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==