Prof. Arūnas Streikus Jėzuitai sovietinėje Lietuvoje: eiti ten, kur nedrąsu kitiems Dėl sovietų režimo siekio sunaikinti Bažnyčią kaip svarbią visuomenės autonomiškumo atramą ir su tuo susijusių religinio gyvenimo suvaržymų legali vienuolijų veikla netrukus po okupacijos pasidarė neįmanoma. Jėzaus Draugijos Lietuvos viceprovincija bei kiti pašvęstojo gyvenimo institutai turėjo ieškoti būdų, kaip išgyventi ir tęsti savo misiją naujomis sąlygomis. Nepaisant to, kad jėzuitai per pirmąjį okupacijos dešimtmetį nuo sovietinių represijų nukentėjo kur kas smarkiau nei kitos Lietuvoje veikusios vienuolijos, nuo šeštojo XX a. dešimtmečio vidurio jie ne tik sugebėjo atkurti tarpusavio ryšius, bet ir organizuotis veikimui naujuose apaštalinio darbo baruose. Galima išskirti keletą veikimo krypčių, kur sovietmečiu Lietuvos jėzuitai, kaip dabar madinga sakyti, ėmėsi lyderystės ar bent jau atliko itin reikšmingą, jeigu ne pagrindinį, vaidmenį. Tai lietuvių tremtinių ir kitataučių katalikų sielovada Sovietų Sąjungos gilumoje, Vatikano II susirinkimo mokymo sklaida ir kova už religijos laisvę. Nuo Jakutijos iki Podolės Įkvėpti Draugijos istorijai itin svarbaus misijų idealo ir matydami didžiulį dvasinės tarnystės poreikį milžiniškuose Sibiro ir Vidurio Azijos plotuose, nemažai iš sovietinių lagerių paleistų kunigų jėzuitų negrįžo į Lietuvą. Sudėtingomis aplinkybėmis (viena vertus, nepalankios gamtinės sąlygos ir prastas susisiekimas, antra vertus, būtinybė veikti vengiant valdžios struktūrų dėmesio, dažniausiai derinant kunigišką tarnystę su kokia nors pasaulietine tarnyba) jie rūpinosi kunigo po keletą metų nemačiusių lietuvių ir kitų tautų tremtinių bei vietos gyventojų sielovada. Siekdami aplankyti kuo daugiau didelėje teritorijoje išsibarsčiusių katalikų bendruomenių, daug keliavo, dažnai keitė gyvenamąją vietą. Tokiomis sąlygomis, žinoma, ilgalaikė, nuolatinė sielovada, religinio sąmoningumo ugdymas buvo beveik neįmanomi – pagrindinis uždavinys buvo aprūpinti sakramentais. Keturių tėvų jėzuitų– Petro Lygnugario, Jurgio Smilgevičiaus, Jono Paukščio ir Antano Šeškevičiaus – 1956 m. pabaigoje pradėta misija aprėpė didžiulę Sibiro teritoriją nuo Jakutsko šiaurės rytuose iki Slavgorodo pietuose. Pasinaudodami tuo, kad religinio gyvenimo kontrolė tuo metu Sovietų Sąjungoje buvo laikinai pakrikusi, tiek t. P. Lygnugaris, tiek t. J. Paukštys mėgino oficialiai įregistruoti katalikų parapijas Tomske ir Jakutske, tačiau atkaklios jų pastangos nebuvo sėkmingos. Atvirkščiai: dažni tikinčiųjų vizitai į įvairias valdžios įstaigas drumstė vietos pareigūnų ramybę, nuteikė juos prieš misionierius, laikytus visų problemų 6 ISTORIJA
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==