šaltiniu. Vietos valdžią ne mažiau erzino ir tai, kad uolūs jėzuitai sugrąžina į tikėjimą seniai savo religinę tapatybę pamiršusius vietos gyventojus. Toks aktyvumas negalėjo būti ilgai toleruojamas, todėl, bėgdami nuo pernelyg didelio vietos valdžios institucijų ir sovietinės žiniasklaidos dėmesio, misionieriai turėdavo dažnai keisti savo apaštalinės misijos stoteles ir ilgainiui pasiekė Kazachstano bei Kirgizijos regionus. Čia vadovavo neregistruotoms vietos katalikų bendruomenėms, kurias daugiausia sudarė iš Pavolgio ištremti vokiečiai. Septintojo dešimtmečio pradžioje režimui vienokiu ar kitokiu būdu iš Sibiro ir Vidurio Azijos išvarius vyresnės kartos kunigus jėzuitus, jų misija nenutrūko. Kazachstane ypač sėkmingai ją tęsė nuo 1968 m. čia nuolat apsigyvenęs kun. Albinas Dumbliauskas. Vėlesniais metais jam netgi pavyko gauti valdžios leidimą Karagandoje pastatyti nedidelę bažnyčią, tapsiančią itin svarbiu vietos religinio gyvenimo centru. Turbūt geriausiai Karagandoje ir kitose Kazachstano vietovėse dirbusių lietuvių jėzuitų apaštalinio darbo vaisingumą atspindėjo pašaukimų į pašvęstąjį gyvenimą gausa. Be kelių dešimčių vietos merginų, įstojusių į Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių kongregaciją, kun. A. Dumbliauskas globojo ir išugdė apie dešimtį jaunuolių, papildžiusių jėzuitų gretas. Tarp jų buvo ir du būsimi vyskupai: Josephas Werthas bei Nikolajus Messmeris. T. Albinas Dumbliauskas ir jo tarnystės vaisiai Karagandoje 1980 m. 7 ISTORIJA
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==