Buvo ir mažesnių darbų, nors irgi kainavusių tūkstančius. Pvz., pastogių lentos apipuvo, keitėme naujomis. Teko apskardinti stogo sujungimą su pastoge. Zakristijos pirmame kambaryje – keisti su asbestu gamintas lubas. Ir t. t... Daug rašau apie renovacijas ir remontus, nes per tai įsitikinau, kokie pasiaukojantys ir lietuvybę mylintys yra žmonės, prievarta išvaryti iš Tėvynės, – jiems Bažnyčios ir tautos reikalai eina kartu. Anksčiau Čikagoje būta net trylikos bažnyčių, kurias pastatė lietuviai. Mano laikais buvo likusios tik trys, jose vykdavo Mišios dar ir anglų bei ispanų kalbomis. Lemonto misija įregistruota su sąlyga, kad Mišios čia bus aukojamos tik lietuvių kalba, jog nebūtų konkurencijos kitoms bendruomenėms. Nedideliame Lemonto miestelyje yra dar trys bažnyčios, aptarnaujančios kitakalbius tikinčiuosius: vokiečių, airių ir didžiausia iš jų – lenkų bažnyčia. 1993 metais, kai perėmiau Misiją, pagrindinės šv. Mišios būdavo 12 val., 9 val. – Mišios tiems, kurie negalės dalyvauti Sumoje, į jas susirinkdavo 30–40 žmonių. Tokia kukli pradžia. Gana greitai pradėjo daugėti žmonių abejose Mišiose. Atsirado kavutė ir po pirmųjų Mišių, kurios vėliau pasidarė gausesnės nei 12 val. Mišios. Vestibiulyje papildomai išdėliodavo apie 100 kėdžių prieš abejas Mišias. Čia – ne Lietuva, stovėti per Mišias neįprasta. 18 val. Mišias teko įvesti prašant naujai atvykusiesiems. Nors jų nesusirinkdavo nė pusė bažnyčios, bet per agapę galėdavome plačiau aptarti Dievo žodį, pasigilinti į katekizmą ar atsakyti į klausimus. Šeštadienio vakare tėvų prašymu įvedėme Mišias jaunimui, tačiau jų po širdies kraujagyslių operacijos dėl per didelio krūvio turėjau atsisakyti. Amerikoje spalio sekmadieniais privaloma suskaičiuoti lankančius bažnyčią. Mano išvykimo metais būdavo daugiau kaip 700 tikinčiųjų per trejas sekmadienio Mišias. Kartą per mėnesį būdavo šv. Mišios vaikams. Po Evangelijos pakviesdavau vaikus ateiti arčiau. Jie susėsdavo ant altoriaus laiptelių, aš – prie jų ant žemos kėdutės. Paaiškindavau apie liturginį laikotarpį, papasakodavau, kokį atsitikimą diskutuodavome. Mažieji įdėmiai klausydavosi, ką kalba vyresni, o kiti papildydavo. Žodžiu, dėmesys – šimtaprocentinis. Atsirado, kas subūrė vaikų chorą, kuris kasmet surengdavo net koncertą misijos žmonėms. Ačiū vadovui ir muzikantams, tiek metų tarnavusiems misijai, ko gero, dar ir dabar tarnaujantiems. Atskiras pasakojimas būtų apie puikų suaugusiųjų chorą – daugumą choristų jame sudarė dainuojantys lietuvių operoje. 17 MISIJA
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==