Šeštadienio sielovados krūvį reikėtų paminėti atskirai. Ryte 8 val. – Mišios nuolatiniams bažnyčios lankytojams. Vėliau – kiek yra laidotuvių, tiek ir šv. Mišių. Kartais ir iš toliau atveždavo mirusiuosius. Kunigui visada priklausydavo ne tik Mišias aukoti, lydėti į kapines, palaidoti, bet ir dalyvauti gedulinguose pietuose. Per metus būdavo daugiau kaip 50 laidotuvių, mažiau – santuokų ir krikštų. Kadangi Misijos įkūrėjas t. Leonas Zaremba, SJ, kartu su išeivija praleido daug metų, nusistačiau nieko nedaryti kitaip nei jis. Misijoje tuo metu patarnavo ir Vargdienių vienuolijos sesuo Margarita Bareikaitė. Rengdamas pamokslą ne kartą jos klausiau, ar galiu išsakyti vieną kitą pastabą. Dažnai pastebėdavo, kad Lietuvoje taip galiu kalbėti, o čia – ne. Man nė į galvą neatėjo, kad laikau tarnystės egzaminą: ar aš, augęs, subrendęs, mokslus išėjęs sovietinėje Lietuvoje, galėsiu sutarti su išeivija, ar ne. Po metų ar daugiau vienas jėzuitas Čikagoje tiesiai pasakė: „Išplaukei kaip kačiukas, įmestas į vandenį, ir labai gerai išplaukei.“ Eilinį kartą supratau, jog pasitikėjimas Dievu niekada nenuvils. Man tarnaujant Misijoje, kaimyninėje valstijoje, Gary mieste, buvo uždaryta lietuvių bažnyčia. Ten dirbęs prelatas Ignas Urbonas paprašė priimti į Misiją. Prie misijos jau glaudėsi prelatas, rašytojas, visuomenės veikėjas, įvairių veiklų finansinis palaikytojas Juozas Prunskis, kol Viešpats jį pasiėmė. Prelatui Urbonui įrengėme butelį šalia zakristijos. Tuo metu jam buvo 88-eri, bet išliko guvus, kupinas sąmojaus, gyvasis Lietuvos istorijos liudytojas ir nuotaikingas pasakotojas. Tokį jį ir palikau 2006 m., kai mane grąžino į Lietuvą. Paviršutiniškai vertinant, Lemonto Misijos lankytojus galima pa18 MISIJA Šv. Mišiose vaikams
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==