vadinti „švenčiančia Amerika“. Kiekvieną sekmadienį pokylių salėje – arba kavutė, arba koks nors renginys. Ne kartą girdėjau sakant: „Jeigu nebūtų galimybės po pamaldų pabendrauti, pusės žmonių čia nebūtų.“ Taip jau yra išeivijoje – žmonės pasiilgsta savųjų. Tad būdavo gražu stebėti, kaip dauguma po Mišių iš bažnyčios pasuka į salę. Džiaugiausi, kad per lietuvybę ir Dievas nemažai laimi, o galiausiai – pats žmogus. Įvairiuose renginiuose ne tik švenčiama, bet ir stengiamasi padėti kitiems. Organizatoriai parengia vaišes ir dalyviams išplatina bilietus. Už juos susidaro nemaža suma. Pirmaisiais Lietuvos laisvės metais dažniausiai ta auka būdavo skiriama Lietuvai. O man visada tekdavo sukalbėti invokaciją. Tuos lapelius dėjau į segtuvą. Vėliau, vietos lietuvių paragintas ir jų lėšomis, išleidau knygutę „Invokacijos“. Dar Lietuvoje teko rašyti į „Caritas“ žurnalą jaunimui draugystės ir meilės tema. Pasiskundžiau prelatui Juozui Prunskiui, kad čia jaunimas tų straipsnių nėra skaitęs, ir jis finansavo mano pirmos knygutės „Meilei pasibeldus“ leidimą penkių tūkstančių tiražu, kuris bematant ištirpo, tad po pusės metų mano brolis perleido dar trijų tūkstančių tiražu. Knyga „Žodžiai“ gimė panašiai. Amerikoje rašiau į jėzuitų žurnalą „Laiškai lietuviams“. Kai jis užsidarė, Misijos žmonės suaukojo mano straipsnių rinkinio leidybai. Per jo pristatymą pagal knygos ištraukas buvo sukurtas net vaidinimas. Kiek nuoširdumo, kiek meilės patyriau, kai Misija ruošėsi mano 25 metų kunigystės jubiliejui! Kaip puikiai ir gražiai suorganizavo, kokiomis kunigiškomis dovanomis apdovanojo! Lietuvoje per 50 metų kunigystės jubiliejų viskas buvo kukliau, vienuoliškai. Bet man svarbiausia, kad Dievas, drauge su metais, davė ir jėgų jam tarnauti. Taip gera keliauti malonių prisiminimų keliais... Visko neaprašysiu, tad turiu sustoti. Šiuo straipsniu noriu padėkoti visiems bendražygiams, Misijos tarybos ir finansų komiteto nariams, visiems, prisidėjusiems prie bažnyčios renovacijos bei kitų Misijos darbų ir veiklų. Negaliu atsidėkoti tiek daug man asmeniškai padėjusioms Maleiškų ir Deveikių šeimoms bei giminėms. Labai atsiprašau tų, kuriuos kaip nors užgavau. Jei kas nors yra įvykę, tai grynas nesusipratimas, ir nieko daugiau. Visiems dėkoju ir linkiu gausios Dievo palaimos. Būkite laimingi Žemėje ir Amžinybėje. 19 MISIJA Su prelatu I. Urbonu Verbų sekmadienį. T. A. Palioko asmeninio archyvo nuotraukos
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==