Jezuitai 2024-1

Kas yra pasitikėjimas, kaip jis tarp žmonių atsiranda ir išnyksta? Viena vertus, pasitikėjimas visada yra dovanojamas. Šia prasme jį lyg ir galėtume priskirti prie dorybių. Antra vertus, pasitikėjimo negalima reikalauti ar siūlyti kaip, pvz., teisingumo ar kitų dorybių. Pasitaiko situacijų, kai skatinamas apdairus nepasitikėjimas. Pvz., vaikai mokomi būti atsargūs ir nepasitikėti gatvėje sutiktais nepažįstamais suaugusiaisiais. Žinoma, tai nėra tas destruktyvus nepasitikėjimas, kuris ardo normalius tarpusavio pasitikėjimu grįstus santykius. Teologiniu požiūriu destruktyvus nepasitikėjimas yra nuodėmės išraiška, nes jis griauna egzistencinius žmogaus santykius su Dievu, su pasauliu ir su pačiu savimi. Žinomas žmogaus psichosocialinio vystymosi teorijos kūrėjas Erikas Eriksonas sako, kad pamatinis pasitikėjimas turi esminį poveikį žmogaus asmenybės formavimuisi. Jis padeda priimti iššūkius ir išgyventi konfliktus. Šio pagrindinio pasitikėjimo ištakos glūdi ankstyvojoje vaikystėje, kai motinos rūpestis vaikui yra viską lemianti tikrovė. Toks ankstyvojoje vaikystėje padėtas pasitikėjimo pagrindas nenulemia to, kad nepasitikėjimas visiškai išnyksta. Atvirkščiai, dinamika yra tokia, kad pasitikėjimas neapsiriboja vien tik artimiausiu santykiu su motina. Tačiau jis nevirsta visišku nepasitikėjimu ir tada, kai motinos šalia nėra. Šis gebėjimas pasitikėti pamažu stabilizuojasi, išlieka net ir esant aštriems nepasitikėjimo impulsams. Tinkama pasitikėjimo ir nepasitikėjimo pusiausvyra tampa pagrindine egzistencine savybe, kuri įvairiais gyvenimo etapais padeda formuotis, bręsti ir sveikai augti asmens tapatybei. Tačiau pasitikėjimo klausimas išlieka aktualus visą gyvenimą. Konfucijus savo mokiniui Tsze-Kungui sakė, kad valdžiai reikia trijų dalykų: ginklų, maisto ir pasitikėjimo. Jei valdovas negali išlaikyti visų trijų, pirmiausia turėtų atsisakyti ginklų, paskui maisto, o pasitikėjimą reikia saugoti iki galo, nes be pasitikėjimo žmogus negali išbūti. Vienas iš pasitikėjimo aspektų yra pasitikėjimas institucijomis. Iš esmės dauguma institucijų mes pasitikime. Tarp jų galėtume įvardinti gelbėtojų tarnybas, bankus, universitetus, sveikatos priežiūros įstaigas ir daugelį kitų. Tačiau kartais milžiniškos, atrodo, patikimos, institucijos ima ir sugriūva. Taip nutiko, pvz., 2008 metais JAV, kai žlugo finansinės korporacijos, tokios kaip „Lehman Brothers“, Anglijoje – HBOS ir daugelis kitų finansinių gigantų, sukėlusių pasaulinę krizę, o ši sudavė smūgį pasitikėjimui ir kitomis institucijomis. Kuo turime pasitikėti, jei tokia galinga ir patikimai atrodžiusi sistema žlugo? Baimė, įtarumas ir nusivylimas yra mirtini, greitai plintantys virusai. Kuo aš pasitikiu? T. Vidmantas Šimkūnas, SJ 1 DVASINGUMAS

RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==