Birželio 20 d. minima Pasaulinė pabėgėlių diena. Ta proga birželio viduryje Vokietijoje ir Šveicarijoje vyks akcija „Beim Namen nennen“ (liet. „Pavadinti tikraisiais vardais“), skirta Europos pasienyje arba jūroje žuvusiems migrantams atminti. Šios akcijos metu bus skaitomi pabėgėlių vardai, taip išreiškiant protestą prieš nežmonišką jų mirtį. Jėzuitų pagalbos tarnybos pabėgėliams (JRS) vadovas Šveicarijoje t. Christophas Albrechtas, SJ, pasakoja apie akcijos siekius ir teisėtus pabėgimo kelius, kuriais vykdami migrantai galėtų išsaugoti savo orumą.
Ką Tarptautinė pabėgėlių diena reiškia Jėzuitų pagalbos tarnybai pabėgėliams (JRS)?
„Beim Namen nennen“ yra konkreti ir itin dvasinė akcija. Ja protestuojama prieš neįmanomą teisėtą pabėgimą iš šalies, taip pat tai yra gedulo dėl migracijos kelionėje žuvusiųjų akcija. Tokia organizacija, kaip JRS, yra ypač tinkama tokiai akcijai. Juk jos tikslas – ne tik padėti pažeidžiamiems žmonėms rasti saugią vietą, bet ir pagelbėti pabėgėliams, jiems netekus savo artimųjų ir draugų. Stiprus dvasinis JRS veiklos motyvas – tai krikščioniškosios vertybės, tikint, kad visa, ką darome kitiems, darome ir Dievui.
Ką šios dienos reiškia patiems pabėgėliams?
Vieniems sunku prisiliesti prie skaudžios praeities dalyvaujant šioje akcijoje, kitiems tai padeda įveikti asmenines traumas. Jausmai yra labai individualūs. Trauminių prisiminimų atgaivinimas gali būti ne tik skausminga, bet ir labai destabilizuojanti patirtis žmonėms, kurie, vos atsigavę po fizinių ir psichologinių pabėgimo padarinių, gyvena sunkiomis sąlygomis. Jie yra išgyvenusieji, liudininkai, matę mirštant savo kaimynus, paskendusius jūroje arba mirusius iš troškulio dykumoje, ar draugus, kuriuos kartais turėjo palikti. Kai kurie iš jų išgyvena stiprų kaltės jausmą.
Ar ši akcija taip pat yra būdas pasmerkti europiečių nebaudžiamumą ir netinkamą jų reakciją į šias tragedijas?
Sunku kalbėti apie nebaudžiamumą. Negalima besti pirštu į Viduržemio jūros regioną ar jį bausti. Ką reiktų nuteisti? Nelegalius gabentojus, kurie pripildo sukežusias valtis ir išsiunčia jas į atvirą jūrą? Pasienio policiją, kuri taiko griežtus įstatymus? Valdžios institucijas, kurios dar labiau sugriežtina šiuos įstatymus? Mums dar toli iki suvokimo, kad kada nors atsiras šios migracijos situacijos kaltininkas. Tačiau turime pripažinti, kad nežmoniškos pasienio sistemos smurto grandinė turi būti nutraukta. O žuvusiųjų atminimas yra pirmas žingsnis siekiant įveikti savo bejėgiškumą ir ieškoti sprendimų, kaip užkirsti kelią tolesnėms mirtims.
Kaip reiktų žvelgti į kolektyvinę atsakomybę ir valstybių nesugebėjimą rasti humaniško atsako į migracijos ir ekologines bei socialines problemas?
Atsakomybę ir bejėgiškumą jaučia ne visi, todėl svarbu neskatinti blogai jaustis dėl situacijos, kurios nesuprantame. Tai nepadėtų rasti sprendimo. Bejėgystės patirtis yra neišvengiama. Taigi klausimas yra toks: ką galiu daryti su šiuo jausmu? Ar pripažįstu, kad liūdžiu, ar praradau gebėjimą verkti (kaip ne kartą apgailestavo popiežius Pranciškus)?
Migracijos kelyje dažnai ištinka mirtis. Kaip jos išvengti?
Išlaikant teisėtus pabėgimo kelius, juos atnaujinant arba sugalvojant naujus. Yra įvairių iniciatyvų, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių perkėlimo programa, pagal kurią pažeidžiamiausi pabėgėliai gali būti teisėtai perkeliami į saugią šalį, joje priimami ir integruojami. Prieš dvejus metus Šveicarija pareiškė sutinkanti priimti 1800 tokių „perkeltųjų asmenų“. Praėjusių metų gruodį šio sprendimo įgyvendinimą sustabdė Šveicarijos federalinės vyriausybės pirmininkė Karin Keller-Sutter. Gėda Šveicarijai. Naujoji Vyriausybės vadovė ir Šveicarijos teisingumo ministerijos vadovė Elisabeth Baume-Schneider norėjo atnaujinti programą. Tačiau kantonai vis dar blokuoja šį procesą.
Ar yra kitų programų?
Taip, Italijos bandomasis projektas „Humanitariniai koridoriai pabėgėliams“, kurį koordinuoja Šv. Egidijaus katalikų bendruomenė „Sant'Egidio“, Italijos evangelikų bažnyčių federacija ir valdensų bendruomenė. Nuo 2016 m. vasario mėn. taip pasirūpinta daugiau kaip 6000 žmonių, kurie saugiai atvyko į Italiją. Humanitarinio koridoriaus principas pradėtas taikyti ir Prancūzijoje. Tačiau ne Šveicarijoje.
Sugriežtinus įstatymus, atsisakyta dar vieno teisėto pabėgimo būdo – Šveicarijos ambasadoje užsienyje pateikto prieglobsčio prašymo. Vertėtų apsvarstyti galimybę atnaujinti šią galimybę.
Tik nedidelė grupė tarptautinių organizacijų darbuotojų galėjo taip išvykti iš Afganistano, šalį užėmus Talibanui.
Kaip, Jūsų nuomone, Vakarų šalys susitvarkys su pabėgėlių srautais, kurie anksčiau ar vėliau turės palikti savo šalis dėl klimato sąlygų (ypač pusiaujo klimato juostos šalių gyventojai)?
Jau dabar turėtume ruoštis bendram sugyvenimui. O ką mes darome? Elgiamės priešingai!
Šiandien susiduriame su pabėgėliais, bėgančiais nuo konfliktų ir priespaudos. Rytoj susidursime su migracija dėl klimato ir ekonominio išgyvenimo priežasčių. Skaičiai kelia nerimą. Prognozuojama, kad 2030 m. bus 260 mln. „klimato pabėgėlių“, o 2050 m. – 1,2 mlrd.
Ką tik sužinojau, kad Lietuvos Vyriausybė priėmė įstatymą, leidžiantį apgręžti pabėgėlius prie sienos su Baltarusija ir neleidžiantį jiems gauti prieglobsčio. Tai, dėl ko Graikija buvo kaltinama – dažnai smurtine ir teoriškai nepriimtina praktika, netrukus bus įteisinta Lietuvoje, Europos šalyje.
Ar teisingai suprantu: turime išmokti sugyventi vieni su kitais, tačiau vieni kitus „sudraskysime“?
Įsivaizduokime namo gaisrą. Kai šalia mūsų dega namas, mes priimame kaimynus ir saugome juos nuo šalčio. Tačiau šis solidarumo jausmas pamažu nyksta. Mes nebepripažįstame kitam žmogui teisės gyventi. Koks visuomenės spaudimas verčia vyriausybes kriminalizuoti solidarumą su skęstančiais žmonėmis? Tie, kurie padeda esantiems jūroje, yra teisiami!
Mąstymo pokytis yra įmanomas. Tai parodė Ukrainos pabėgėlių priėmimas. Visa Europa iš karto sureagavo ir pasakė: „Esate laukiami“. Jei tai įmanoma ukrainiečiams, turi būti įmanoma ir kitiems.
Kas jums atrodo visų svarbiausia?
Mūsų žmogiškumą ugdo emocinis intelektas. Jei nenorime išsižadėti savo jausmų, turime pripažinti, kad tam tikros situacijos mus jaudina, liūdina ar net gąsdina, net jei jos sukelia stiprų bejėgiškumo jausmą. Jei nesutiksime būti paliesti, prarasime savo žmogiškumą ir rizikuosime virsti pabaisomis!
Kalbino Céline Fossati
