Dvasinė įžvalga

Kiekvienas žmogus turi rasti savo kelią. Tai nereiškia, kad jaunystėje priimame pamatinį sprendimą ir be jokių klystkelių laikomės jo iki gyvenimo pabaigos. Eiti savo gyvenimo keliu – reiškia, kasdien susidurti su skirtingomis alternatyvomis. Kelias iškyla mums juo beeinant, mes jį kuriame savo sprendimais.

Krikščioniškojo tikėjimo tradicija turi įvairių būdų padėti žmonėms rasti savo kelią. Ignaciškasis dvasingumas remiasi prielaida, kad Dievas kalba per mus visus, nes Jo Dvasia iš meilės nori mus palaikyti. Tačiau mumyse girdisi įvairūs kiti – nekantrumo, pavydo, nepasitikėjimo – balsai. Kartais nutinka, kad iš geros valios priimtas sprendimas vėliau paaiškėja kilęs dėl pavydo arba kitų netinkamų motyvų. Todėl yra be galo svarbu vidinio triukšmo šurmulyje išgirsti teisingą balsą. Jėzaus Draugijos įkūrėjas šv. Ignacas Lojola ilgai svarstė apie šią problemą ir suprato, kad nebūtina savyje tiesiogine to žodžio prasme „girdėti“ Dievo balsą.

 

Kaip priimame teisingus sprendimus

Mumyse dėl įvairių balsų kylantys judesiai leidžia pasitikrinti, ar priimame teisingą sprendimą. Sielos judesiais Ignacas vadina mūsų nuotaikas ir jausmus, taip pat sapnus, prisiminimus, vidinius vaizdinius, mintis ir pan. Kai kada jie pasireiškia ir fiziškai: dėl rūpesčių man gali skaudėti galvą, arba iš laimės galiu būti itin žvalus. Pirmiausia tai yra esamos tikrovės suvokimas.

Šį savityros būdą Ignacas vadino „dvasine įžvalga“ arba „dvasių skyrimu“. Iki šiol šis būdas padeda žmonėms susieti protą su jausmais, atpažinti savo motyvus ir priimti gerus sprendimus. Toliau pateikiami septyni žingsniai gali padėti kasdienybėje priimant sprendimus.

Johann Spermann, SJ / Ulrike Gentner

  • 1 žingsnis: klausiu savęs, ar reikia priimti sprendimą

    Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti beprasmis klausimas. Tačiau neretai nutinka, jog aš manau turintis priimti sprendimą, bet iš tiesų tam nėra jokios galimybės: dėl vyraujančios ideologijos, grupės spaudimo, įsitvirtinusių įpročių ir daugybės kitų priežasčių. Jeigu dėl išankstinių lūkesčių neįmanoma jokia sprendimo alternatyva, apie laisvą sprendimą negali būti nė kalbos. Tas, kuris nežino kitų kelių, gali eiti tik tuo pačiu keliu.

    Laisvai priimti sprendimą neįmanoma ne tik dėl išorinių kliūčių, bet ir dėl išankstinio vidinio apsisprendimo suteikti pirmenybę konkrečiai galimybei. Jeigu giliai viduje jau esu apsisprendęs, nebelieka atvirumo priimti bet kokį rezultatą. Todėl Ignacas Lojola pagrindine dvasinės įžvalgos sąlyga laiko indiferentiškumą (nešališkumą), taigi nuostatą „nieko pernelyg labai nenorėti“. Tik turėdamas tokią nuostatą, esu viduje laisvas, ir tik tada yra prasmės daryti dvasinę įžvalgą.

     

  • 2 žingsnis: ištiriu sprendimo alternatyvas

    Juoda ar balta? Taip ar ne? Lietuva ar užsienis? Kai renkuosi tik iš dviejų alternatyvų, dažniausiai neištiriu visų esamų galimybių. Reikia vaizduotės ir drąsos atsiverti toms alternatyvoms, kurios iš pirmo žvilgsnio nėra akivaizdžios ir kurių kartais visai nenoriu svarstyti. Kaip ir esant „minčių lietui“, taip ir čia: šiame etape nėra blogų alternatyvų.

    Galima pasitelkti įvairias pratybas ieškant alternatyvų: kokia yra viena galimybė (išgerti pieno), kokia yra alternatyva (kava), kas būtų jas abi susiejus (kava su pienu), o kas, jeigu nesirinkčiau nė vienos iš jų (arbata)? Ir tai dar ne pabaiga: gal troškulys mane atitraukė nuo minties, kad iš tiesų daug labiau noriu valgyti. Taigi gal visgi suvalgyti picos? Ar salotų? Kuo daugiau galimybių, tuo esu laisvesnis priimti sprendimą.

     

  • 3 žingsnis: kuo nešališkiau svarstau „už“ ir „prieš“

    Siekiant priimti pagrįstą sprendimą, reikia blaiviai išanalizuoti situaciją. Žvelgiu, ką pajėgiu nuveikti, kas yra išmintinga ir etiška. Apsispręsti gali padėti, paklausus kitų patarimo ir sužinojus kitų požiūrį į mano klausimą. Ką patartų man svarbus asmuo? Ką šioje situacijoje sakytų Jėzus?

     

  • 4 žingsnis: „skonėjuosi“ savo vidiniais judesiais

    Įsiklausau į savo vidų: kokius judesius mano sieloje iššaukia skirtingos alternatyvos? Reikia šiokio tokio įgūdžio struktūruotai ir atidžiai skirti laiko savo kūno pojūčiams ir mintims. Bandau įsiklausyti į menkiausius virpesius, jais „skonėjuosi“, juos „ragauju“, jaučiu. Esu budrus, smalsus ir atviras visiems vidiniams judesiams. Suvokiu kategoriškas mintis „To negaliu jausti“ arba „To nenoriu jausti“, atvirai susitinku su savo baimėmis ir suvaržymais. Savęs klausiu: Kokie balsai manyje yra garsiausi? Kas yra užgožiama? Kas nedrįsta net pasirodyti?

    Jeigu, tarkime, iš pavydo ar puikybės didesnį palankumą teikiu tam tikrai alternatyvai, tai atpažįstu ir aiškiai tai sau įvardiju. Reguliariai taikydamas dvasinę įžvalgą, galiu išvengti įvairių „spąstų“ ir išsiugdyti gerą įgūdį pajusti, kodėl tam tikri judesiai mane vis lenkia į kurią nors pusę.

  • 5 žingsnis: prašau Dievo drąsos ir laisvės sugebėti daryti įžvalgą

    Visi vidiniai judesiai – tiek geri, tiek „netvarkingi“ (kaip juos vadina Ignacas) – veda mane į gerą sprendimą. Vieni man padeda, kai juos priimu ir puoselėju, o kiti – kai juos atmetu, įveikiu ar kantriai iškenčiu. Kritiškai klausdamas, kokie yra mano motyvai ir jausmai, ir bandydamas juos atpažinti, sužinau, ar jie yra teigiami, ar neigiami. Tai yra dvasinės įžvalgos esmė.

    Šiame įžvalgos procese man kelią rodo Dievas. Jis, tarsi kompasas rankoje, padeda lengviau atskirti, ar sprendimai, kuriuos šiuo metu svarstau, pagerins mano ir žmonių, su kuriais dabar susiduriu, gyvenimą, ar ne. Ieškant Dievo, sėkmingiau klostosi mano gyvenimas, todėl noriu pajusti Dievo valią. Jis man padeda kritiškai atsiriboti nuo savęs. Šis kritiškas atsiribojimas yra esminė krikščioniškojo dvasingumo dalis.

     

  • 6 žingsnis: patikrinu judesių ilgalaikiškumą

    Mano galvoje ir širdyje šurmuliuoja daugybė prieštaraujančių judesių. Dar kartą pasižiūriu į bendrą skirtingų alternatyvų vaizdą ir bandau atpažinti, ar, žvelgdamas į laiko perspektyvą, jaučiu daugiau laisvės, daugiau ramybės, asmeninio augimo ir ateities. Per tylą, atidą, kantrybę, dvasines pratybas, šv. Rašto apmąstymą leidžiuosi į vis gilesnį savęs pajautimą. Pagal Ignaco patirtį, yra tik dvi sielos būsenos: paguoda ir nepaguoda.

    Nepaguoda – tai vidinė neramybė, beviltiškumas, atskirtumas nuo Dievo, kitų ir savęs, abejonės, neapykanta sau ir kitiems, vidinė sausra, paralyžius. Paguoda veikia priešingai: žmogus jaučia vidinę darną, vidinį džiaugsmą, brandą, ramybę ir gyvenimo dinamiką. Tikrą paguodą patiriu, kai keliauju drauge su Dievu.
     

  • 7 žingsnis: savo sprendimą paverčiu veiksmu

    Nepakanka priimti sprendimus galva ir širdimi – jie dar turi būti įgyvendinti regimu būdu. Tačiau nėra jokios garantijos, kad priimtas sprendimas – tai pati geriausia galimybė. Mat Ignaco septynių žingsnių rezultatas visada yra unikalus ir individualus, kaip ir Dievo Dvasia visada yra nauja ir iš naujo stebina. Tai, kas vienam žmogui padeda atrasti savo tikrąjį gyvenimą, kitam gali tapti kliūtimi siekiant to paties tikslo. Tai, kas šiandien galimai labiau atitinka Dievo valią, rytoj gali turėti priešingą poveikį.

    Dvasinė įžvalga man nurodo kryptį, kuri, tikėtina, čia ir dabar man asmeniškai yra tinkamiausia. Tačiau savo sprendimą turėsiu kaskart patikrinti ir galbūt pataisyti. Perėjęs septynis žingsnius, žinosiu, kad padariau tai, kas geriausia, kad priimčiau geriausią sprendimą.

     

Autorius: Johann Spermann, SJ

T. Johannas Spermannas, SJ, yra teologas ir psichologas. 1990 metais įstojo į Jėzaus Draugiją, 1999 metais įšventintas į kunigus. 1995 metais dirbo Viurcburgo studentų sielovadoje, 2009–2019 m. Liudvigshafeno Heinricho Pescho namų direktorius, prisidėjęs kuriant Ignaciškosios pedagogikos centrą (ZIP) ir statybų projektą, kurį inicijavo Heinricho Pescho gyvenvietė. Šiuo metu yra ekonomas, atsakingas už Centrinės Europos jėzuitų provincijos ūkio reikalus.

 

Naujienlaiškis