Mūsų dvasingumas

Ignaciškasis dvasingumas remiasi Bažnyčios pasitikėjimu, kad Dievas mus, žmones, myli. To pamatas – Jėzaus Kristaus Evangelija. Jėzus Kristus atėjo į šį žmogišką ir trapų pasaulį išgydyti jo iš vidaus. Tai yra slėpinys, būdingas tam, kuris savo besąlygine meile įveikė bet kokią atskirtį tarp žmogaus ir Dievo ir kuris trokšta, kad visi žmonės leistųsi persmelkiami ir perkeičiami Jo meilės.

Nuo galvos į širdį

Mūsų dvasingumui būdinga nuostata, kad reikia dvasinių meditacijos pratybų, jog šis tikėjimo slėpinys nuo galvos nusileistų į širdį, o iš jos plūstų į gyvenimą. Dar prieš įkurdami Draugiją, Ignacas Lojola ir jo bendrakeleiviai melsdavosi, taigi atlikdavo rekolekcijas, kurių tikslas – leisti Dievui lengviau mus perkeisti pagal Jo planą. Pagrindinė pratyba – išmokti nukreipti savo „siųstuvą“ į „priėmimo režimą“ ir pasitelkti savo pojūčius: žiūrėti, klausytis, uosti, jausti, kas šią akimirką nori išsiskleisti širdyje. Priešingai nei svarstymas ar problemų sprendimas, tai nėra aktyvus veiksmas, o tiesiog kontempliacija.

Dialogas su Dievu

Tačiau priėmimu viskas nesibaigia. Besimeldžiantis žmogus gali pradėti vidinį dialogą su tuo, kuris jį – visa ko pagrindas – su meile lydi. Taip dialogas su Dievu keičia gyvenimą į gera – magis (lot. „daugiau“). Tai – esminė šv. Ignaco nuostata. Jo Dvasinėse pratybose remiamasi tuo, kad Dievo galima ieškoti ir Jį rasti visuose dalykuose. Jis kalba apie besimeldžiančio žmogaus nuostatą, kai jis nori viskuo – ką patiria, jaučia ir galvoja, – dalytis su Dievu ir mokytis iš Jo naujai suprasti dalykus. Tam gali puikiai padėti tyla ir atsitraukimas.

Dvasingumas kasdienybėje

Kasdienybėje tai reiškia, kad mes, jėzuitai, kiekvieną dieną skiriame laiko meditacijai. Labiausiai paplitusi meditacija yra „meilingos atidos malda“, kuria mes užbaigiame dieną. Tai paprasta dienos peržvalga, kai dienos įvykiai dar kartą tarsi „ragaujami“ budriais vidiniais pojūčiais. Tačiau galima medituoti ir Šv. Rašto eilutę ar tiesiog sąmoningai pajusti savo širdies dūžius ar kvėpavimą, taip pajuntant tai, kas nori atsiskleisti. Be to, pas mus, jėzuitus, įprasta kartą per metus visai savaitei atsitraukti nuo kasdienybės tylos rekolekcijoms. Paprastai maldos patirtis padeda išaiškinti dvasinis palydėtojas. Taip einama pratybų keliu, lydimu asmeninio vidinio proceso. Dažnai per rekolekcijas atsiranda daugiau aiškumo ir pagilėja santykis su savimi ir su Dievu.

Pasitikėjimas ir nuotykiai

Ignaciškoji malda visada yra nuotykis. Tie, kurie meldžiasi ignaciškuoju būdu, dažnai būna nustebinti to, kas jiems atsiskleidžia. Jie leidžiasi būti vedami. O tam reikia nemažai pasitikėjimo tiek pačiu procesu, tiek tuo, kuris jame palydi. Taigi grįžtame prie pradžios: jėzuitų dvasingumas remiasi pasitikėjimu mylinčiu Dievu ir dvasiniais bendrakeleiviais, o per santykį su jais patiriama Dievo meilė.