Tačiau priėmimu viskas nesibaigia. Besimeldžiantis žmogus gali pradėti vidinį dialogą su tuo, kuris jį – visa ko pagrindas – su meile lydi. Taip dialogas su Dievu keičia gyvenimą į gera – magis (lot. „daugiau“). Tai – esminė šv. Ignaco nuostata. Jo Dvasinėse pratybose remiamasi tuo, kad Dievo galima ieškoti ir Jį rasti visuose dalykuose. Jis kalba apie besimeldžiančio žmogaus nuostatą, kai jis nori viskuo – ką patiria, jaučia ir galvoja, – dalytis su Dievu ir mokytis iš Jo naujai suprasti dalykus. Tam gali puikiai padėti tyla ir atsitraukimas.
Kasdienybėje tai reiškia, kad mes, jėzuitai, kiekvieną dieną skiriame laiko meditacijai. Labiausiai paplitusi meditacija yra „meilingos atidos malda“, kuria mes užbaigiame dieną. Tai paprasta dienos peržvalga, kai dienos įvykiai dar kartą tarsi „ragaujami“ budriais vidiniais pojūčiais. Tačiau galima medituoti ir Šv. Rašto eilutę ar tiesiog sąmoningai pajusti savo širdies dūžius ar kvėpavimą, taip pajuntant tai, kas nori atsiskleisti. Be to, pas mus, jėzuitus, įprasta kartą per metus visai savaitei atsitraukti nuo kasdienybės tylos rekolekcijoms. Paprastai maldos patirtis padeda išaiškinti dvasinis palydėtojas. Taip einama pratybų keliu, lydimu asmeninio vidinio proceso. Dažnai per rekolekcijas atsiranda daugiau aiškumo ir pagilėja santykis su savimi ir su Dievu.
Ignaciškoji malda visada yra nuotykis. Tie, kurie meldžiasi ignaciškuoju būdu, dažnai būna nustebinti to, kas jiems atsiskleidžia. Jie leidžiasi būti vedami. O tam reikia nemažai pasitikėjimo tiek pačiu procesu, tiek tuo, kuris jame palydi. Taigi grįžtame prie pradžios: jėzuitų dvasingumas remiasi pasitikėjimu mylinčiu Dievu ir dvasiniais bendrakeleiviais, o per santykį su jais patiriama Dievo meilė.