Popiežius Pranciškus

Juozapas de Ančieta yra vienu iškiliausių Brazilijos kolonijinio laikotarpio žmonių. Jis laikomas indėnų apaštalu, nacionaliniu šventuoju ir pirmuoju Brazilijos kultūros istorijos ir literatūros atstovu.

Robertas Belarminas – vienas įtakingiausių kontrreformacijos veikėjų.

Jonas Berchmanas (1599–1621) kilęs iš Flamandijos, mirė anksti, sulaukęs vos 22-ejų, studijuodamas Romoje. Jis pasižymėjo kaip išskirtinai puikus studentas.

Lietuvos jėzuitų provincijos tėvas Andriejus Bobolė yra Lietuvos sostinėje Vilniuje ilgiausiai – virš 20 metų – gyvenęs šventasis.

Gandijos hercogas Pranciškus Bordžija į Jėzaus Draugiją įstojo po žmonos mirties. Jis tapo Ispanijos generaliniu komisaru, vėliau – trečiuoju generaliniu vyresniuoju ir atvėrė kelius misijoms Lotynų Amerikoje.

Petras Kanizijus buvo pirmasis vokietis, įstojęs į Jėzaus Draugiją. Būdamas naujai įkurtos Pietų Vokietijos provincijolu, jis buvo imperatoriaus patarėjas ir popiežiaus patikėtinis Vokietijoje.

Petras Klaveras dar 13 metų norėjo tapti kunigu. Įstojęs į Draugiją, savo noru tapo ispanų misionieriumi Kolumbijoje. Dėl savo pastangų užstoti vergus jis tapo „žmogaus teisių globėju“.

Klaudijus Kolombjeras, gimęs 1641 m. Pietų Prancūzijoje, buvo vienas iš pamaldumo Švč. Jėzaus Širdžiai pradininkų. Jis siekė įvesti Švč. Jėzaus Širdies šventę.

Petras Favras (1506–1546) buvo vienas iš pirmųjų Jėzaus Draugijos bendražygių ir įkūrėjų, tačiau ilgą laiką apie jį buvo žinoma nedaug.

Aloyzas Gonzaga buvo kilmingas italų princas. Prieš šeimos valią jis įstojo į Jėzaus Draugiją, o studijuodamas Romoje globojo maru sergančiuosius. Mirė vos 23-ejų.

Rutilio Grande Garcia (1928–1977) buvo Salvadoro jėzuitas ir Išlaisvinimo teologas, arkivyskupo Oscaro Romero, nužudyto 1980 m., ir dabartinio popiežiaus Pranciškaus bičiulis.

Čilės jėzuitas Alberto Hurtado (1901–1952) paskelbtas šventuoju 2005 metais. Jis buvo sociologas, priglobęs šimtus gatvės vaikų.

Nepaisydamas persekiojimų, Petras Kibe (1587–1639) būtinai norėjo tapti jėzuitu. Jis buvo pirmasis japonas, kuriam pavyko pasiekti Jeruzalę ir Romą.

Jaunystėje Stanislovui Kostkai teko bėgti iš namų, kad įstotų pas jėzuitus. Jis mirė, dar būdamas naujoku, o kitus žavėjo jo ryžtas ir didelis pamaldumas.

Šv. Pranciškus Ksaveras buvo vienas pirmųjų jėzuitų, jis tapo misionierių globėju. Daug amžių jis buvo susižavėjimo, kurį Europos krikščionims sukėlė svetimos užjūrio kultūros, simbolis.

Šv. Ignaco Dvasinės pratybos – vienas reikšmingiausių jo palikimų. Jos gimė po ilgų Ignaco asmeninių paieškų ir kovų.

„Ryžtingas ir bebaimis kovotojas už tikėjimo tiesą ir Bažnyčios teises“ – taip Rupertą Mayerį pavadino popiežius Jonas Paulius II.

Japonijos jėzuitas šv. Paulius Mikis atrado Jėzaus „japoniškuosius bruožus“. Taip krikščionybė galėjo išplisti Japonijoje. Jis buvo nukryžiuotas drauge su 25 bendražygiais – Nagasakio kankiniais.

Ispanas Juozapas Pinjatelis laikomas Draugijos „atkūrėju“. Panaikinus Draugiją, jis slapta sutelkė bendrabrolius Italijoje, tačiau mirė nesulaukęs atkūrimo.

Migelis Agustinas Pro per Meksikos revoliuciją veikė pogrindyje. Po 1927 m. pasikėsinimo į generolą Obregoną nuteistas mirties bausme, nors nebuvo su tuo susijęs.

Alfonsas Rodrigesas yra šventasis, gyvenęs visiškai įprastą gyvenimą ir turėjęs kovoti slaptas kovas – su savo baimėmis, gundymais ir ligomis.

Džonas Salivanas, SJ, buvo gerbiamas dėl savo gyvo pamaldumo ir pastangų padėti vargšams.