Dievo pėdsakai mano gyvenime

Dvasinis palydėjimas jėzuitams yra reikšminga gyvo santykio su Dievu dalis. T. Josefas Maurederis, SJ, daugelį metų lydintis savo bendrabrolius ir tikinčiuosius, įžvelgia didelę dvasinio palydėjimo naudą.

„Ar galiu kada užsukti? Man reikia, kad kas nors padėtų susigaudyti mano ieškojimuose ir visame chaose!“ Arba: „Gal turėtumėte laiko dvasiniam pokalbiui?“ Nuolat sulaukiu tokių skambučių arba el. laiškų, kuriuose žmonės prašo pokalbio arba nuolatinio palydėjimo. Kartais toks palydėjimas trunka keletą mėnesių, kartais – daugiau nei dvejus ar trejus metus.


Kas yra dvasinis palydėjimas?

Į Kardinolo Königo namus kreipiasi žmonės, norintys gyventi sąmoningiau ir pilnatviškiau, savo gyvenime siekiantys „daugiau“. Dažnai jie jaučia troškimą savo gyvenime aiškiau atpažinti Dievo pėdsakus ir jais sekti. Vieni nori išeiti iš krizės, kitų laukia nauja pradžia arba svarbus sprendimas. Be asmeninių svarstymų ir maldos jie nori patyrusio žmogaus pagalbos – kad išklausytų, suprastų ir keliautų drauge. 

Kelias į „daugiau“ gyvenimo

„Buvo taip gera, kad galėjau visiškai savarankiškai ir laisvai atpažinti ir pasirinkti savo kelią“, taip kartą po dvasinio palydėjimo atsisveikino viena mergina. Geri dvasiniai palydėtojai, jausdami unikalų Dievo veikimą, niekada neprimes kitiems „geresnio kelio“ arba „teisingo būdo“, ir žinoma, nesielgs tartum visažiniai guru. Aš, kaip palydimasis asmuo, lieku laisvas, galiu ieškoti savo asmeninio kelio ir esu nuolat raginamas kreipti žvilgsnį į esmę, į savo gyvenimą su Dievu. Nuo pat pradžių svarbu, kad pasitikėčiau tuo, kuris mane lydi ir jo dvasine bei dalykine kompetencija.

Dievas tampa mano bičiuliu

Žmogaus laukia graži kelionė su malda ir dvasiniu palydėjimu, jeigu pavyksta „sutvarkyti savo gyvenimą“ (Ignacas Lojola), sąmoningai kurti savo gyvenimą. Kitas vaisius – augantis gebėjimas puoselėti santykius ir mylėti. Būdamas dėkingas, „patiriu“ Dievo buvimą, „matau“, kiek daug Dievas nuveikė dėl manęs ir kasdien veikia. Dievas tampa mano bičiuliu, auga įsipareigojimu grįsti santykiai su kitais, atsiranda tikėjimo bendrystė.

Ypatingą palydėjimo vaisių priimant sprendimus matau tuomet, kai pavyksta išgirsti ir suderinti trejopai girdimą Dievo balsą. Pirmiausia svarbu atkreipti dėmesį į „savo prigimtį“, į tai, kas esu, į savo poreikius, stipriąsias ir silpnąsias vietas. Per tai Dievas parodo, ką galiu ir kas yra mano jėgoms (pirmasis Dievo balso garsas). Taip pat reikia atverti „gilesnius troškimus“, pajusti, kas iš tiesų teikia džiaugsmą, ko norėčiau imtis iš visos širdies. Taigi troškimas – tai antrasis Dievo balso virptelėjimas. Galiausiai kiekvienas žmogus gauna „kvietimą iš šalies“: per Dievo žodį, maldą, situacijas, susitikimus, vargšų šauksmą. Tai – trečiasis Dievo balso garsas: tai, ką, mano galva, turiu daryti. Sprendimas yra teisingas, o gyvenimas darnus ir išsipildantis, jeigu dera šis trejopas Dievo balso skambesys: kai nusprendžiu ir gyvenu taip, kaip galiu, norėčiau ir turiu gyventi. Tai – dvasinio palydėjimo siekiamybė!

Žmogiškos aplinkybės

Paprastai su palydėtoju susitinkama sutartoje vietoje maždaug valandai per mėnesį, jei yra rimtų priežasčių – ir dažniau. Per rekolekcijas ar susikaupimo dienas dvasinis palydėjimas yra trumpesnis, bet dažniausiai vyksta kasdien. Atėjęs į palydėjimą, palydimasis pats nusprendžia, kiek atsiverti, apie ką kalbėti ir kokiu tempu keliauti. Viskam yra ir turi būti erdvės: patirčiai, gyvenimo tamsai ir šviesai, klausimams ir naujoms perspektyvoms. Visa ko centre – asmeninis santykis su Dievu. Palydėdamas žmones, visada keliauju drauge, padedu pamatyti ir priimti dalykus Dievo šviesoje ir raginu meilę paversti konkrečiais darbais.

„Kiek aš skolingas?“ kartais pokalbio pabaigoje arba po ilgesnio palydėjimo manęs klausia žmonės. Dažniausiai tai yra nemokama tarnystė. Kai kurie savo noru palieka auką. Per rekolekcijas paprastai prašoma nedidelės aukos. „Bet man gražiausias atlygis yra tada“, atsakau, „kai savo kasdienybėje sąmoningiau ir su didesniu džiaugsmu gyveni su Dievu ir, kaip krikščionis, tampi žmogumi dėl kitų“.

Autorius: t. Josefas Maurederis, SJ

Tėvas Josefas Maurederis, SJ, gimė 1961 metais Nydervaldkirchene (Aukštutinė Austrija), 1979 m. įstojo į Austrijos jėzuitų provinciją. Studijavo Miunchene (filosofiją), Frankfurte (teologiją) ir Romoje (psichologiją), 1988 m. Vienoje įšventintas į kunigus. 1996–2006 m. buvo atsakingas už jaunų suaugusiųjų pašaukimų sielovadą Lince. 2007–2015 m. buvo Austrijos, Šveicarijos ir Vokietijos naujokų vadovas. Nuo 2015 m. yra Dvasingumo ir rekolekcijų vadovas Vienos Kardinolo Königo namuose.

Naujienlaiškis