Arkivyskupas L. Virbalas po viešnagės Kyjive: patys žmonės ir jų patirtys yra karo ženklai

Vizitas trumpas, kaip susidėliojo jūsų darbotvarkė, ką pavyko nuveikti?

Buvo įvairių susitikimų, galima sakyti, kad net trijų krypčių. Viena kryptis – tai mano susitikimai su lietuviais, kurių nedidelis būrelis suvažiavo į Kyjivą iš visų Ukrainos regionų. Liepos 5-ąją, Valstybės dienos išvakarėse, Lietuvos ambasadoje buvo susitikimas su lietuvių bendrijų pirmininkais iš įvairių Ukrainos regionų – susipažinome, pabendravome. Paskui šventėme Mišias už Lietuvą Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga. Žinoma, ir už Ukrainą meldėmės, nes Ukrainos lietuvių gyvenimai yra toje žemėje.

Antra kryptis – „Carito“ misija. Buvo labai įdomu ir naudinga susipažinti su „Carito“ veikla Ukrainoje. Kadangi čia yra graikų apeigų katalikai ir lotynų apeigų katalikai, tai ir „Carito“ organizacijos dvi. „Caritas Ukraina“ yra graikų apeigų katalikų organizacija. Suprantama, kad Rytų apeigų katalikų Ukrainoje yra daugiau negu lotynų apeigų. Jų yra apie 4 milijonus. Lotynų apeigų katalikų yra mažiau, jų organizacija vadinasi „Caritas SPES“. Lankėmės abiejų organizacijų būstinėse, susitikome su vadovais. Jie pristatė, ką daro, kokie jų poreikiai, dabartiniai planai, kaip panaudoja lėšas, organizuoja pagalbą, kaip organizavimas pasikeitė prasidėjus plataus masto įsiveržimui į Ukrainą. „Carito“ organizacijos jau nuo 2014 metų turi patirties veikti karo sąlygomis, bet viskas smarkiai pasikeitė nuo 2022 metų vasario 24 dienos.

Trečia kryptis – susitikimas su vietos vyskupais – tiek su lotynų apeigų, tiek su graikų apeigų katalikų vyskupais. Liepos 4 dieną aplankiau lotynų apeigų katalikų vyskupą ir jo augziliarą, o liepos 6-ąją lankiausi Ukrainos graikų apeigų katalikų didžiojo arkivyskupo Sviatoslavo Ševčuko būstinėje. Deja, arkivyskupas tą dieną buvo išvykęs į suplanuotą kelionę, tad neteko su juo susitikti. Mane priėmė jo pagalbininkai – vyskupas Andrijus Chimiakas ir vyskupas Josifas Milianas, kuris, pasirodo, irgi šiandien švenčia gimtadienį, tai mes labai gražiai vienas kitą pasveikinom (liepos 6-oji – vyskupo Liongino gimtadienis – aut. past.).

Štai tokia ta mano trumpa trijų dalių ir krypčių kelionė.

Vykstant pas Ukrainos lietuvius Kyjive reikia aplankyti ir lietuvį apaštalinį nuncijų Visvaldą Kulboką. Ar buvote susitikę?

O, taip! Jis man labai padėjo, labai svetingai priėmė. Kartu su ambasadoriumi ilgiausiai laukė atvykstančio autobusų stotyje, nes autobusas vėlavo. Malonu, kad su tokiu rūpesčiu pasitiko, aš ir gyvenau nunciatūroje. Išvykstant atgal į Lietuvą, taip pat labai šiltai išlydėjo. Vizito metu arkivyskupas Visvaldas man pagelbėjo su pervažiavimais, kai reikėjo vykti į susitikimus. Jo ryšys su lietuviais labai geras. Nors tarnauja kaip Vatikano nuncijus, bet yra lietuvis, todėl dvigubai gražiau ir geriau tas santykis rišasi – ne vien kaip nuncijaus, bet ir kaip brolio tautiečio.

Kalbant apie arkivyskupą V. Kulboką, prisimenu, kaip vienas pažįstamas neseniai Vilniuje lankęsis kunigas ukrainietis, prakalbus, kad Ukrainos nuncijus yra iš Lietuvos, pasakė: „Nuncijus Visvaldas Kulbokas – geriausia, kas galėjo atsitikti Ukrainai šiuo metu.“

Taip, neabejotinai Visvaldo Kulboko paskyrimas nuncijumi yra liudijimas, kad Šventoji Dvasia iš tikrųjų veikia Bažnyčioje, kad tai ne popiežiaus asmeninė nuomonė, o kur kas gilesnis dalykas. Šventoji Dvasia žino tai, ko žmogus negali numatyti į priekį.

Kokia yra Ukrainos lietuvių bendruomenė – ar tai daugiau žmonės, kurie jau seniai gyvena Ukrainoje, ar neseniai atvykę?

Taip, daugiausia tie, kurie atvykę seniai, ypač aktyvieji, bendruomenių pirmininkai. Galina Makarova, kuri yra visos Ukrainos lietuvių bendruomenių pirmininkė, sakė, kad vyrauja mišrios šeimos – ukrainiečiai ir lietuviai, susituokę ir gyvenantys Ukrainoje jau seniai. Bet susitikime dalyvavo ir tokių, kurie neseniai ar net laikinai atvažiavę, ar turi verslą, ryšių, bendrauja. Ukrainoje yra stambaus Lietuvos verslo – vienas prekybos tinklas yra gryna Lietuvos verslo investicija. Pačiame Kyjive ir Kyjivo srityje tinklas turi 95 prekybos centrus. Važiuojant miestu, jie labai ryškiai matomi. Čia prekiaujama lietuviškais produktais, tad Ukrainos lietuviai gali valgyti lietuvišką duoną, gerti lietuvišką alų. Tai irgi būdas jausti ryšį su Lietuva.

Grįžtate iš šalies, kurioje vyksta karas – ar patyrėte karo jausmą, koks jūsų įspūdis?

Aš buvau tik Kyjive, kuriame iš esmės karo nesijaučia, matosi tik ženklų iš praeities, nes frontas yra toli. Apie karo jausmą galėtų papasakoti kunigas Žydrūnas Vabuolas, kuris šiandien lankėsi Irpinėje ir Bučoje. O aš negalėjau ten vykti, nes reikėjo aplankyti vyskupus. Per pusantros dienos neįmanoma pabuvoti visur. Mačiau karo ženklus – prie Šv. Mykolo cerkvės sudegintas karines mašinas, ten netoliese yra ir Užsienio reikalų ministerija. Mieste yra vienas kitas įtvirtinimas iš blokų kaip postas, bet dažniausiai tai tik likusi vieta, dabar ten niekas nebudi. Kai kur mačiau budinčius ginkluotus kariškius po vieną ar du žmones. Sankryžose ar pakelėse gali pastebėti vadinamuosius „ežius“, jie padėti į šoną, apaugę žole, likę nuo tada, kai buvo ruošiamasi gynybai pačioje karo pradžioje. Palikti tam, kad būtų galima greit panaudoti, jeigu staiga prireiktų.

Patys žmonės yra karo ženklai, jų patirtys, visi paliesti karo – kas nors iš artimųjų arba žuvo kare, arba kariauja. Ir jie patys patiria nuolatinę grėsmę. Šiąnakt ir mūsiškiai, kurie gyveno viešbutyje, porą valandų praleido slėptuvėje.

Kaip žmonės jaučiasi – išsigandę ar vis dėlto jau priprato ir išmoko gyventi karo sąlygomis? Gyvenimas turi tęstis.

Taip, gyvenimas turi tęstis, ir jis tęsiasi, nesustoja – reikia įvairių prekių, maisto. Miestas nėra apleistas: sutvarkyti ar dabar tvarkomi skvereliai, pasodintos gėlės. Nėra įspūdžio, kad viskas palikta ir tik kariaujama. Tikrai taip nėra – gyvenimas vyksta toliau. Žmonės jau pripratę. Pripratę prie pavojaus – kai reikia, eina slėptis, o paskui vėl gyvena. Gyvenimo sąlygos ir saugumas priklauso nuo zonos. Pasakojama, kad Vakarų Ukraina, kuri yra toliausiai nuo aktyvios fronto zonos, mažiausiai nukentėjo. Nors, aišku, ir iš ten žmonės kariauja. Centrinė Ukrainos dalis ir Kyjivas – jau kitokia zona.

Žiūrėdamas į žmones, jų veidus, negalėtum pasakyti, kad čia vyksta karas. Tiesiog verda normalus gyvenimas. Aišku, netoli fronto, kur vyksta apšaudymai, Chersono srityje, kur susprogdinta Kachovka ir žmonės nukentėjo nuo potvynio, yra kitaip. Labai skirtingos tikrovės. Žmogus neišgyventų, jeigu dvasia pasiduotų, todėl kiekvienas savo tikrovėje stengiasi tai daryti.

Jūs, ganytojas, lankėte savo avis – kokį pamatėte žmonių gyvenimą kaip Bažnyčios bendruomenės?

Iš to, ką patyriau bendraudamas su žmonėmis, liko didžiulio atvirumo ir jautrumo įspūdis. Jaučiasi savotiškas atgimimas, į bažnyčias susirenka daugiau žmonių, didesnis įsitraukimas į konkrečias veiklas, pamaldumo praktikas. Kai buvau susitikęs su graikų katalikų vyskupu, kartu su juo buvo kunigas, atsakingas už vyskupijos ekonominius dalykus. Jis pasakojo, kad apie 30–40 tūkstančių žmonių kiekvieną vakarą susijungia internetu tiesiogiai ir meldžiasi Rožinį. Tai daro su nedideliu įvadu į maldą, su slėpinių meditacijomis.

Tas kunigas – buvęs kariuomenės kapelionas. Papasakojo man įdomų dalyką – 2013–2014 metais per Maidaną buvo išdalinta daugybė paprastų, plastikinių rožinių, ir dabar žmonės turėdami tuos pačius rožinius yra fronte, meldžiasi. Kartą jis susitiko su grupe karių, patarnavo jiems, drąsino. Vienas karys prisistatė sakydamas: „Aš esu musulmonas, bet tikiu, kad viskas bus gerai. Va, žiūrėk.“ Ir nusiėmė nuo kaklo rožinį – jis juo nesimeldžia, bet tas rožinis jam yra ryšio su tikėjimu, su Dievu ženklas.

Kai buvome susitikę su lotynų apeigų katalikų vyskupu, jis pasakojo įspūdingą liudijimą. Jį galima pavadinti stebuklu, galima – atsitiktinumu, bet istorija yra labai iškalbinga. Kasmet jie išleidžia mažytę knygutę, kaip kalendorių, kurioje yra kiekvienai dienai skirtas nedidelis Šv. Rašto mąstymas. Kad knygutė būtų kuo lengvesnė, jį spausdinama ant plono popieriaus. Ir šiais metais per klaidą knygutė išspausdinta ant keletu miligramų storesnio popieriaus, išėjo storesnė, tarsi nepatogi. Vienas karys tokią knygutę nešiojosi vidinėje kišenėje prie krūtinės. Susišaudymo metu į knygelę įstrigo kulka. Taip netyčia atspausdinta storesnė knygutė išsaugojo kariui gyvybę.

Yra ir daugiau konkrečių liudijimų, visų neišpasakosi. Žinoma, tikėjimas – tai ne vien tokie dalykai. Yra žmonių, kurie buvo tikintys, skirdavo laiko maldai, bet vis tiek žuvo. Bet kariai jaučia, kad yra kažkas daugiau, kažkas, kas virš jų ir jų jėgų, ir priima tai su dideliu tikrumu. Nors sakoma, kad kare nėra netikinčių, bet visai taip nėra. Pasak to kunigo, kitiems kaip tik kyla klausimų, kodėl vyksta karas, kodėl žūsta nekalti žmonės. Dėl tikėjimo visuomet kiekvienam asmeniškai reikia apsispręsti, kad ir kur būtum – ar taikoje, ar kare.

Mes matome didelį žmonių susitelkimą karo pavojaus akivaizdoje. Įvairią pagalbą teikia užsienio šalys, bet be pačių ukrainiečių vieningo veikimo ir tarpusavio pagalbos tai nevyksta. Ką jūs apie tai galite papasakoti?

Daug daro abi „Carito“ organizacijos, padėdamos žmonėms išgyventi kare. Labai skirtingos situacijos, kuriose joms tenka veikti. Pačioje pradžioje reikėjo padėti evakuoti žmones, o dar žiema: šaltis, maisto, higienos priemonių trūkumas – reikėjo pasirūpinti malkomis ar generatoriais. Po Kachovkos elektrinės susprogdinimo potvynis veja žmones iš namų. Tuos, kurių namus apsėmė vanduo, priima gyvenantieji aukštesnėse vietose – vėl reikia visko, nes žmonės nieko nebeturi. Kai lankėmės pas graikų apeigų katalikus, mums rodė tokią pagalbos dėžutę, kurioje daugiausia – maistas. Jie paruošė 200 tūkstančių tokių dėžučių įvairiose vietose, kad parapijose jas būtų galima dalinti pagal poreikį. Tai tik vienas mažytis dalykas iš to, ką jie daro.

Šalia to yra gyvenimas kitur – ne karo zonoje. Tose vietovėse, kur išlaisvinamos gyvenvietės, vėlgi yra didžiulis poreikis visko, nuo elementariausių dalykų. Karo veiksmų nepaliestose vietovėse gyvena žmonės, turintys įvairių problemų: negalią, ligą, yra senų žmonių – tai niekur nedingo. Ir jiems tenka patiems ieškoti pagalbos, nelaukiant, kol ją kas atveš. Rinkta pagalba pačioje Ukrainoje, ir žmonės patys nustebo, kiek daug suaukota, kokie ukrainiečiai jautrūs vieni kitiems.

Kitas labai gražus ir jautrus dalykas, apie kurį man pasakojo – Albanijos pagalba Ukrainai. Tai nebuvo labai dideli pinigai, gal 13 tūkstančių eurų, bet džiaugsmas čia buvo iš abiejų pusių – tų, kurie gali padėti, ir tų, kurie gauna. Albanijos žmonių auka – tai našlės skatikas – vargingųjų, mažųjų įnašas.

Mums, lietuviams, taip pat svarbu, kad galime prisidėti prie pagalbos Ukrainai. Tai sustiprina mūsų tikėjimą, mūsų buvimą krikščionimis, katalikais. Buvimas kataliku neapsiriboja vien maldomis ir Dievo šlovinimu, tai vyksta ir įsitraukiant į santykį su kitu žmogumi, padedant jam. Ukrainiečiai mums suteikia galimybę tapti geresniais katalikais. Turime dėkoti už tai, o ne dejuoti, kad mums sunku, nes nepalyginami karo ir taikos sunkumai.

Daug gražių dalykų pasakojate apie žmonių susitelkimą, pagalbą vienas kitam, o kaip žmonės vertina tuos, kurie pabėgo nuo karo? Nėra blogai bėgti nuo karo gelbėjant savo ir savo vaikų gyvybes, bet žmogui būdinga lyginti save su kitais, tų kitų nenaudai. Ar negresia priešiškumas tarp ukrainiečių čia ir ten?

Labai daug žmonių išvažiavo, o vertinimas gali būti labai asmeniškas. Žmonės patys pasirinko. Iš tų, su kuriais teko bendrauti, nesigirdėjo jokio smerkimo tų, kurie išvažiavo. Kyjive kalbėjau su žmogumi, kuris aiškiai sako, kad, kai prasidėjo karas, pirmas jo darbas buvo pasirūpinti vaikais. Jis išvežė šeimą į saugią vietą ir tuoj pat grįžo, nes čia jo namai, čia jis prisidės prie to, ko reikės, jo nusiteikimas tvirtas. Kiti jaučiasi nesaugiai, nes nuolatiniai pavojai išvargina: kartą ar du per naktį keliantis, bėgant į slėptuves, vėl grįžtant. Vieną naktį išgyventi galima, bet jeigu taip visą savaitę, tai žmogus labai išvargsta, nebeturi jėgų dirbti. Bet nėra taip, kad blogesni tie, kurie išvažiavo, o geresni – kurie liko. Nėra susiskaldymo.

Ką išvažiuodamas pažadėjote? Ar žmonės ko nors prašė jūsų?

Na, visų pirma tai labiausiai dėkojo. Apie Lietuvą kalbėjo su pagarba, su dėkingumu. Mus jie jaučia kaip brolius, kaip tuos, kurie yra kartu. Žinoma, kviečia vėl sugrįžti. Aš sakau, kad geriausia būtų vėl susitikti, kai švęsime pergalę. Apsilankius, pabendravus su žmonėmis, savo akimis pamačius vaizdus Kyjive ir pakeliui, viskas tapo labai konkretu. Malda už juos ir galvojimas apie pagalbą nebėra abstraktu – tai įgijo konkretų pavidalą.

Pagalbos poreikis nemažėja. Sugriauti miestai, sugriauti žmonių gyvenimai, bet viską stengiamasi atstatyti. Šiandien, važiuodami miestu, matėme vietą, kur sankryžoje sausio ar vasario mėnesį anksti rytą žmonėms važiuojant į darbą nukritusi raketa išsprogdino didžiulę duobę, žuvo žmonių. Pastatai aplinkui dar ne visi sutvarkyti, kai kur žiojėja išdaužti langai, bet tas krateris, kurį sprogdama atvėrė raketa, – užtaisytas, matosi šviežio asfalto lopas.

Niekas nesibaigia – nuolat kas nors sugriaunama, bet vėliau stengiamasi atstatyti. Net jeigu ir nustotų bombarduoti, lieka užminuotos didžiulės teritorijos – miestai, laukai. Galima sakyti, kad lieka užminuotos ir žmonių sielos. Tie išgyvenimai, kuriuos jie patyrė, paliko žaizdų, tarsi vidinių minų, kurios gali bet kada sprogti santykiuose, reakcijose, žmogus gali neišlaikyti bet kuriuo momentu. Tas vidines minas sielose reikia išminuoti, gydyti. Reikia dvasinės, psichologinės ir materialinės pagalbos. Negalime apsiriboti tuo, ką jau padarėme, ne – reikia tęsti pagalbą. Ir tai aš jiems pažadėjau, kad stengsiuosi daryti viską, kas nuo mūsų priklauso – kalbėsiu, pasakosiu, ką mačiau ir patyriau, kad pagalba nesiliautų.

Kalbant apie dvasinę pagalbą, ar pakanka kunigų Ukrainoje, ar nėra bado šioje srityje?

Ne, tikrai ne. Kunigų Ukrainoje yra užtektinai. Gal dabar mažiau stojančiųjų į seminarijas, bet po nepriklausomybės atkūrimo, ypač 1990-aisiais, Bažnyčia čia suklestėjo – atsikūrė parapijos, net vyskupijos atsikūrė – tiek lotynų apeigų katalikų, tiek graikų apeigų katalikų. Sovietinės okupacijos laikotarpiu Bažnyčios struktūra buvo neaiški, jai buvo trukdoma funkcionuoti. Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčia iš viso buvo uždrausta, buvo prievarta sujungta su Rusijos Stačiatikių Bažnyčia. Bet ji atsikūrė, ir šiandien jų yra 4 milijonai – daugybė vyskupijų, trys su puse tūkstančio kunigų – didžiulė, gerai organizuota Bažnyčia, kuri atlieka didelį darbą. Gražu matyti, su kokiu atsidavimu jie darbuojasi. Labai svarbu jiems padėti iki pergalės.

Dėkoju jums, arkivyskupe Lionginai, už pokalbį ir jūsų ganytojišką tarnystę ne vien Ukrainos, bet ir viso pasaulio lietuviams. Tepadeda jums Dievas!