1 / 1

Šv. Paulius Mikis: Japonijos kankinys

Paulius Mikis (g. 1564) buvo kilęs iš pasiturinčios šeimos, gyvenusios netoli Osakos. Visai šeimai atsivertus į krikščionybę, jis maždaug ketverių tapo krikščionimi. Sulaukęs dvidešimties, įstojo į jėzuitų vadovaujamą kunigų seminariją Adzuči mieste, o po dvejų metų į Jėzaus draugiją. Mikis tapo iškalbingu oratoriumi ir savąja įtikinimo galia sugebėjo atversti į krikščionybę daug budistų.

Misija Japonijoje, kurią 1549 m. pradėjo į šalį atvykęs Pranciškus Ksaveras, iš pradžių klostėsi sėkmingai – apie 1590 m. buvo 200 000 krikščionių, beveik visi gyveno Centrinėje Japonijoje, pietinėje Kiušiu saloje ir Nagasakyje ar jo apylinkėse. Tačiau ispanams užvaldžius Filipinus, japonų valdovams 1587 m. pradėjo kelti nerimą didėjanti krikščionybės įtaka; jie baiminosi, kad europiečiai juos pavergs. Todėl Japonijos valdovas Tojotomi Hidejoši paskelbė dekretą, kuriuo iš Japonijos turėjo būti išsiųsti visi svetimšaliai dvasininkai. Tačiau Hidejoši nesiekė nutraukti prekybinių ryšių su portugalais, todėl šis įsakas iš esmės nesukėlė jokių pasekmių. Dauguma misionierių galėjo tęsti veiklą. Padėtis pablogėjo, kai 1596 m. prie Japonijos krantų sudužo ispanų laivas „San Felipe“, vykęs iš Meksikos į Manilą. Visi kroviniai buvo konfiskuoti; laivo kapitono pasakyti žodžiai buvo suprasti kaip pagrasinimas, kad į šalį įsiverš ispanai. Reaguodamas į tai, Hidejoši įsakė suimti visus ispanų pranciškonus, 1593 m. atvykusius iš Filipinų. Kartu su jais policija suėmė ir Paulių Mikį, Jokūbą Kizają bei scholastiką Joną Gotosą.

Jokūbas Kizajas (1533–1579) gimė netoli Okajamos; jį išlavino vienas budistų bonza, o vėliau jis buvo pakrikštytas. Kizajas vedė taip pat į krikščionybę atsivertusią moterį ir su ja susilaukė vaiko. Tačiau žmonai sugrįžus į ankstesnį budistų tikėjimą, išsiskyrė, o vaiką atidavė auginti krikščionių šeimai. Pats Osakoje stojo tarnauti jėzuitams, kurie vėliau jam patikėjo katekizmo mokytojo tarnybą. 1596 m. jis buvo priimtas broliu į Jėzuitų ordiną.

Jonas Gotosas (1578–1597) gimė krikščionių šeimoje vienoje iš Goto salyno salų; su šeima persikėlė į Nagasakį, bet tuo laiku Goto kunigaikštis pradėjo persekioti krikščionis. Penkiolikos pasiprašė priimamas į Jėzaus draugiją ir iš pradžių dirbo katekizmo mokytoju Osakoje. Tikėtina, kad suėmimo metu jis jau buvo scholastikas.

Minėti trys jėzuitai buvo nugabenti į dabartinį Kijotą, kur buvo kalinami kartu su šešiais pranciškonais bei dar septyniolika japonų krikščionių. Jie visi buvo pasmerkti myriop prikalant prie kryžiaus. Mirties bausmė turėjo būti įvykdyta Nagasakyje. Siekiant įbauginti žmones, suimtuosius žiemą per šalčius basus ginė tūkstantį kilometrų. Nors kelyje sutiktos minios juos pasitikdavo piktu plūdimu ir patyčiomis, Paulius Mikis ir vienas pranciškonas skelbė tikėjimą. Prieš įžengiant į Nagasakį, Paulius Mikis atnaujino savo įžadus, o Jonas Gotosas ir Jokūbas Kizajas davė pirmuosius įžadus. 1597 m. vasario 5 d. ant kalvos už miesto visi buvo nukryžiuoti.

1627 m. popiežius Urbonas VIII dvidešimt šešis Nagasakio kankinius paskelbė palaimintaisiais, o popiežius Pijus IX 1862 m. – šventaisiais. Nagasakio kankinių atminimo diena minima vasario 6-ąją.

Naujienlaiškis