Balandžio 9 d. sukanka lygiai 50 metų, kai t. Algis Baniulis buvo įšventintas kunigu. Šį prasmingą jubiliejų t. Baniulis švęs sekmadienį, balandžio 14 d., 10 val. Kauno šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje. Prisimindami jo nueitą kelionę, pateikiame straipsnį, kuris pasirodė 2020 metais, t. Baniuliui minint buvimo Jėzaus Draugijoje 50-metį.
„Laiškai bičiuliams“ (2020 pavasaris-vasara)
Kalbėjosi Jūratė Grabytė
Kaip žydinti pieva su pačiais įvairiausiais augalais – toks yra kiekvieno jėzuito ir turbūt kiekvieno krikščionio gyvenimas...
Aišku, man labai ryški kunigystės pradžia Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, vėliau – tarnystė Panevėžio katedroje. Paskui pusantrų metų dirbau Pakruojyje. Ten žmonės priėmė labai greitai ir šiltai, ypač vaikai ir jaunimas. Gal buvo ir pats sunkiausias atsisveikinimas: neteko matyti tiek verkiančių, tiesiog balsu raudančių... 1987 m. pradėjau darbą Kauno kunigų seminarijoje nuo prefekto pareigų. Vėliau – vicerektorius, rektorius, o šalia šių pareigų – ir atgautos jėzuitų bažnyčios, kurią praktiškai reikėjo atstatyti, rektorius bei jėzuitų vidurinės mokyklos direktorius. Ir dar – dėstytojas VU Kauno vakariniame fakultete...
Krūvis buvo didžiulis. Ir visur sakydavo: laikinai. Per tą „laikinumą“ ir sveikata sušlubavo. Dabar atsakingas pareigas einantys žmonės turi pagalbininkų. Kai aš dirbau seminarijoje, kuri tuo metu buvo didžiausia, net sekretorės neturėjau, pats naktimis raštus rašydavau. 1990–1993 metai išties buvo patys sunkiausi. Tada daugiausia turėjau pareigų, ir jaučiau, kad nė vienų iki galo negalėjau gerai atlikti. Vis sakydavo, kad jos tik laikinai, kad nėra ko tuo metu paskirti. Nėra jėzuito, o reikia. Vėliau provincijolas sako: važiuok į Klaipėdą ir ramiai statysi bažnyčią. Nespėjau pajudėti, o jau atvažiavo Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto dekanas, sako, gal galėsi mūsų studentams kokį laisvai pasirenkamą dalyką dėstyti? Kitais metais jau reikia steigti Katechetikos katedrą: rasti dėstytojų, sudaryti programas, jas tvirtinti ministerijoje. Kas tą padarys?.. Negaliu ramiai eiti miegoti, jeigu matau, kad kažkas nepadaryta. Nors suprantu, kad visko pasaulyje neaprėpsiu... Dabar galvoju, kad darbus labiau reikėjo apriboti, nors ir džiugu, kad šį tą pavyko nuveikti.
– Vadinasi, būti jėzuitu tuo metu reiškė dar ir turėti papildomų tarnysčių?.. O koks buvo privalumas, kad tuos 50 metų priklausėte Jėzaus Draugijai?
Į seminariją dirbti nuėjau dar kaip diecezinis kunigas, vėliau iš pogrindžio išėjo jėzuitai, ir man prisidėjo jėzuito pareigos, o paskui... Privalumas tas, kad išmokau ištverti viską, nes žinojau, jog privalau. Atliekant didžiąsias rekolekcijas pogrindžio sąlygomis, irgi buvo nelengva, 30 dienų teko ištupėti bažnyčios bokšte – pasivaikščioti išeidavau tik sutemus. Užplūsdavo ir juodų minčių, galvodavau, kodėl aš einu tuo keliu, kodėl man taip sunku? Bet po kiek laiko jau svarstau: visi jėzuitai perėjo tuos išbandymus, ir aš turiu ištverti, jeigu noriu būti jėzuitas – ar aš prastesnis už kitus? Pažinojau t. Pranciškų Masilionį, kuris man buvo šviesus pavyzdys. O per rekolekcijas išmokau, kad užplūdus dvasinei tamsai, kai sunku, neturiu daryti svarbių sprendimų, neskubėti sakyti ne, bet kantriai dirbti ir laukti, kol prašviesės.
