Šiemet Kauno jėzuitų gimnazija (KJG) mini atsikūrimo 100-metį: 1924 m. ji vėl atvėrė duris, po 150 metų pertraukos jėzuitams grįžus į Kauną. Be to, šiemet prisimename ir pačią mokyklos pradžią: prieš 375 metus, 1649-aisiais, Kaune įkurta jėzuitų mokykla (vėliau tapusi kolegija). Kviečiame dar kartą pakeliauti po svarbius jėzuitų ir KJG istorijos etapus, kuriuos apžvelgia dr. Rasa Varsackytė. Toliau pateikiame jos straipsnio, paskelbto 2009 m. žurnale „Laiškai bičiuliams“, ištrauką.
Dr. Rasa Varsackytė, „Laiškai bičiuliams“ (2009 m. ruduo)
1642 m. į Kauną atvykę jėzuitai pradėjo kurtis greta Rotušės aikštės trijų Jėzaus Draugijos nariais tapusių brolių – Alberto, Kazimiero ir Petro Kojalavičių – dovanotuose namuose ir žemėje. Dėl karų ir gaisrų jėzuitų rezidencijos statyba užsitęsė. Iš pradžių viename iš gautų sklypų jie pastatė koplyčią, tačiau toje vietoje pradėjus statyti bažnyčią, pamaldos perkeltos į XV a. pabaigoje statytą pirklio S. Dulkės namą (vadinamąjį Perkūno namą, jėzuitų nupirktą iš liuteronų, remiantis brolių Kojalavičių teise į šį pastatą). Didysis bažnyčios altorius iškilmingai pašventintas 1722 m. Kaip rašė vyskupas M. Valančius, „kun. Milvydas, armotoms šaudant, pernešė Švč. Sakramentą ir pamaldas iš koplyčios į naują bažnyčią; žmonių buvo daug; kai kurie pagaliau verkė iš džiaugsmo“. 1759 m. Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius, gavęs Vilniaus vyskupo Mykolo Jono Zenkovičiaus leidimą, galiausiai konsekravo jėzuitų bažnyčią, dedikuotą šv. Pranciškui Ksaverui.
1649 m. pradėjusi veikti Kauno jėzuitų mokykla (vėliau tapusi kolegija) šliejosi prie bažnyčios iš vakarų pusės. Tuomet mokyklą sudarė keturios klasės: trys – žemesnio skyriaus (infirma, gramatika ir sintaksė) bei viena aukštesnio (poetika). Tiesa, palyginti su kitais LDK miestais, jėzuitų pedagogai į Kauną atvyko gana vėlai: iki 1649 m. jėzuitų kolegijos jau veikė Vilniuje, Polocke, Rygoje, Kražiuose, Gardine ir Vitebske. Kaip ir kitos jėzuitų mokyklos, Kauno kolegija dirbo pagal ignaciškosios pedagogikos gaires Ratio et institutio Studiorum, patvirtintas 1599 m. Daugiausia dėmesio jėzuitų mokyklose buvo skiriama retorikai ir lotynų kalbai, kurios mokytasi skaitant klasikinę literatūrą. Taip pat svarbi buvo užklasinė veikla – jėzuitų „mokytas ir iškalbingas religingumas“ reikalavo kurti ne tik mokyklas, bet ir visą infrastruktūrą.
Mokytis kolegijoje galėjo berniukai nuo 9 iki 17 metų amžiaus, mokymosi tarpsniai buvo: „gramatikos, humanistinis ir retorikos“. 1653 m. atidaryta aukštesnė retorikos klasė, kurioje pradėta dėstyti filosofiją, ir Kauno jėzuitų mokykla tapo kolegija. Jėzuitų kolegijos, kaip vidurinio lavinimo mokyklos, atsiradimas – savotiškas lūžis Kauno mokyklų raidoje (iki tol veikė tik pradinės parapijos mokyklos; pradžios mokslų pasauliečius mokė ir seserys bernardinės, taip pat dominikonai, karmelitai). Prie mokyklos įsteigta Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo sodalicija arba brolija, kurios tikslas buvo ugdyti įvairių luomų atstovus, pasiryžusius tobulintis, apaštalauti ir ginti Bažnyčią pamaldumu Marijai. Jėzuitai stengėsi brolijos narius parengti visapusiškam tikro krikščionio gyvenimui – išugdyti dorus vyrus, tėvus, piliečius, valdininkus, amatininkus.
