Elvangenas (drs). Liepos 16 d., šeštadienį, Rotenburgo-Štutgarto vyskupijoje, Elvangeno mieste, bus švenčiamas neeilinis įvykis – t. Philippo Jeningeno, SJ, (1642–1704) beatifikacija. Šią ypatingą garbę jėzuitui suteiks kardinolas Marcello Semeraro, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas iš Romos. Pontifikalinės šv. Mišios 10 val. (11 val. Lietuvos laiku) bus aukojamos Elvangeno šv. Vito bazilikos aikštėje. Tarp koncelebrantų bus vyskupas Gebhardas Fürstas ir apaštališkasis nuncijus Nikola Eterovic.
Paskelbus kunigą Philippą Jeningeną palaimintuoju, išsipildys seniai puoselėta daugelio Elvangeno ir aplinkinių vyskupijos vietovių gyventojų svajonė. Nuo pat jo mirties 1704 m. „gerasis tėvas Philippas“ niekada nenustojo būti garbinamas; iki šiol jo kapas Elvangeno bazilikos Dievo Motinos koplyčioje yra gausiai lankoma maldos ir užtarimo vieta.
Liaudies misionierius ir palaimintasis šiems laikams
Liaudies misionierius t. Philippas Jeningenas XVII a. darbavosi Elvangene. Iš Eichšteto kilęs jėzuitas iš pradžių dirbo mokytoju Mindelheime ir Dilingene, o 1680 m. išsiųstas į Elvangeną. Klausydamas išpažinčių, ypač Švč. Mergelės Marijos piligrimystės vietoje Šėnenberge ir kolegijos bažnyčioje, dabartinėje Šv. Vito bazilikoje, jis matė tokią savo misiją – „įspausti Dievo, Jėzaus ir Švenčiausiosios Motinos atvaizdą artimo širdyje“, išvesti jį iš abejingumo ir paviršutiniškumo ir padėti jam užmegzti nuoširdų ryšį su Dievu, Jėzumi Kristumi ir Dievo Motina. Būtent santykis su Marija, jos artumas, kurį jis ypač patyrė adoracijos metu, suformavo jo dvasingumą. Kai į Šėnenbergo Marijos šventovę ėmė plūsti vis daugiau piligrimų, kunigas Philippas Jeningenas pasiūlė vietoje koplyčios pastatyti didelę piligrimų bažnyčią. Bažnyčia buvo pastatyta po to, kai 1681 m. miestas buvo apsaugotas nuo didelio gaisro, pažadėjus melstis Marijai.
Piligrimystės sielovadininkas pamažu tapo liaudies misionieriumi, kuris ėjo pas žmones ir susitikdavo su jais nuolankiai bei su meile. Laikotarpiu, kai pasireiškė panašūs krizės požymiai kaip ir šiandien – kunigų trūkumas ir „dykumos patirtis“ tikėjime, – jis 1680–1704 m. aplankė apie 1000 vietų, kad žmonėms akivaizdžiai parodytų Dievo buvimą. Su to meto sunkumais – kilusiais ir dėl maro bei karo – jis kovojo pasitelkdamas atjautą ir pasitikėjimą Dievu. Savo šūkį „Viskas didesnei Dievo garbei“ jis siejo su Draugijos įkūrėjo šv. Ignaco pasirinktu šūkiu.