Spalio 21 d. iškilmingai atsisveikinta su legendiniu Lietuvos partizanu Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu. Per šv. Mišias Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje homiliją sakė t. Gintaras Vitkus, SJ, Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vaikaitis. Toliau pateikiame homilijos santrumpą.
Šiandien, po 77-erių metų, laidojame žmogų, pulkininką, partizaninio karo vadą Juozą Vitkų-Kazimieraitį, kuriam teisėtai galime skirti Didvyrio vardą ir pripažinti, kad jis visais svarbiausiais gyvenimo aspektais pasiekė pilnatvę – išsipildė kaip žmogus, kaip vyras. Per šias laidotuves galime prisiliesti prie jo gyvenimo, ypač, jei tikime, kad tikrasis mūsų gyvenimas nepavaldus laikui, ir mirties nėra, yra tik nemirtingumas.
Kūrybingas mąstytojas Mindaugas Kvietkauskas mums primena Platono dialogo Puotą, kur buvusi Sokrato mokytoja Diotima dėsto, jog yra trys veiklos, kūrybinio gyvenimo (gr. poiesis) rūšys, per kurias „mirtingojo siela siekia nemirtingumo“:
- Pirmoji rūšis – tai meilė kitam žmogui, erosas, kuris ne tik pagimdo naują tikrovę, palikuonis, bet ir pačius mylinčiuosius padaro geresnius. Tai netgi svarbiau už fizinius palikuonis, anot Diotimos.
- Antroji kūrybinio gyvenimo rūšis – tai savosios pilietinės bendruomenės kūryba, poiesis, kuri tvarko valstybes ir namus.
- O trečioji poiesis rūšis – tai grožio kūryba, kad, „atsigręžęs į plačią grožio jūrą, regėdamas ją nepavydžioje išminties meilėje, jis [žmogus] gimdytų gausias, gražias ir didingas kalbas bei mintis, kol sustiprėjęs ir išaugęs galėtų išvysti vieną vienintelį mokslą – štai kokio grožio mokslą...“
J. Vitkaus-Kazimieraičio gyvenimas apėmė visas tris pakopas. Pirmiausia, jis išgyveno didžiąją meilę savo žmonai Genovaitei Grybauskaitei. Jo nepaprastą ištikimybę ir švelnumą liudija laiškai, kuriuos turbūt galima skaityti tik atsiklaupus. Matyt, Genovaitės meilės ir atsidavimo gaubiamas jaunas žmogus įgaudavo naujų jėgų savo tiesioginėms pareigoms ir tarnystei. Jų ryšys mums patvirtina šv. Bernardo įžvalgą, kurią dažnai mėgdavo kartoti tėvas Stanislovas: „Joks vyras nepakils į dvasios aukštumas, jei moteris jam nepadės.“ Genovaitė dovanojo Juozui laimę, iš jų meilės gimė septyni vaikai.
Apie žmogaus, vyro, išsipildymą per meilę yra kalbėjęs ir iškilusis mūsų istorikas Edvardas Gudavičius: „Gyvenime nepatyręs tikrosios meilės vyras lieka neišsipildęs.“
Apie šios egzistencinės patirties vertę ir neįkainojamą skriaudą, padarytą mūsų jaunuoliams partizanams, laiške žmonai rašė Juozas Lukša-Daumantas: „O tikrai, Niliuk, kai apsistoju mintimis prie savo padėties, pasijuntu turįs didelę prabangą Tau dvasiškai gyventi. Juk iš tiekos tūkstančių mano draugų gyvenimo likimas lyg šluota iššlavė panašių jausmų bet kokį egzistavimą, pareikalaudamas tik besąlyginio pasiaukojimo laisvės idealui. Ir kiek daug jaunų širdžių, nespėjusių pajusti sužydint meilės jausmo, pasirinko šaltą mirtį. Sakau, aš turiu laimės prabangai...“ Juozas Vitkus šį vyro išsipildymą patyrė...
Antroji jo kūrybinio gyvenimo pakopa – tai darbas savo valstybei, savo pilietinei bendruomenei net ir tada, kai ji sugriauta, išdraskyta, kankinama. Juozas Vitkus, vyras ir tėvas, spręsdamas labai sunkią dilemą, atsisveikino su šeima, išėjo iš namų į Dzūkijos miškus ir tapo Pietų Lietuvos partizanų vadu, siekdamas suvienyti visus Lietuvos partizanus. Savo sprendimais jis jau buvo būsimajame laike, rūpinosi Tėvynės ateitimi.
1946 m. balandžio 23 d. deklaracijoje suformulavo partizaninės kovos tikslą – nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimą. Jam tebuvo likę gyventi du mėnesiai su trupučiu...
Šiandien, žvelgdami į šią Kazimieraičio kovą ir žinodami, koks giliai tikintis krikščionis jis buvo, galime suvokti, kaip nelengva jam buvo pakelti ginklą prieš kitą žmogų, kad ir okupantą ar išdaviką. Su skausmu galime permąstyti, kokius sukrečiančius pasirinkimus mūsų laisvės gynėjams buvo primetę okupantai.
Ir trečioji Juozo Vitkaus-Kazimieraičio kūrybinio gyvenimo pakopa – grožio kūryba, permąstymas to, ką myli, už ką kovoji, dėl ko kenti, ko ilgiesi ir apskritai dėl ko gyveni. Tai liudija Kazimieraičio sukurtos maldos, priesaikų, dokumentų tekstai ir, žinoma, laiškai:
- mano maldos brangiausiai šeimynėlei...
- mano darbas Lietuvai Tėvynei...
- mano vargai bei nepritekliai, gilus širdies skausmai – už skaistykloje kenčiančias sielas.
Neseniai kai kurie iš Lietuvos gimnazistų galėjo per pamokas apmąstyti jų gyvenimo ateitį lemiančią refleksiją – rašinį tema „Kiek atiduodi, tiek tavęs lieka.“ Iš tiesų, tikrą šių žodžių svorį galime pajusti tik stovėdami prie kieno nors karsto. Kai šiandien eisime tyloje paskui Kazimieraičio karstą, galėsime tuo įsitikinti. O dabar prie didvyrio karsto kyla labai daug minčių, ypač, kai šiandien atrodo, kad istorija bando kartotis. Taip norėtųsi, kad tuos, kurie nuolat kelia baisiausius istorinius verpetus, pasiektų A. Einšteino įspėjimas: „Reikšmingų problemų, su kuriomis susiduriame, neįmanoma išspręsti tuo pačiu mąstymo lygiu, dėl kurio jos kilo.“
Norėtųsi baigti citata iš paskutinio Kazimieraičio laiško žmonai (dabar jau mums visiems): „Mano brangiausieji, kaip be galo Jūsų pasiilgau...“
