• T. Mindaugas 2019 m. MAGIS jaunimo renginyje. Marijos Staniulytės nuotr.
1 / 1

„Šitas bus kunigas ar kažkas daugiau“

T. Mindaugas Malinauskas, SJ, Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės Bažnyčios asistentas, šiuo metu darbuojasi Šiaulių šv. Ignaco Lojolos bažnyčios sielovadoje, veda rekolekcijas. Apie savo pašaukimo vingius ir posūkius – nuo „mamyčiuko“, „forso“, krišnaisto iki „beveik pranciškono“ ir galiausiai jėzuito, šių metų pradžioje davusio paskutiniuosius įžadus – jis pasakoja savaitraščio „Etaplius“ žurnalistei Elenai Monkutei. 

„Tu būsi kunigas“

Mindaugas pasakojimą apie savo vaikystę pradeda dar nuo mamos įsčių: nėštumas buvo sunkus, gimdymas komplikuotas. Ką tik gimusį, vos dviejų savaičių sulaukusį vaikelį krikštijant, kunigas pasakė: „Mama, kokia tu laiminga, nes šitas bus kunigas ar kažkas daugiau.“ Jai labai patiko ta mintis.

Kunigas prisimena, kaip, būdamas šešerių–aštuonerių metų, su kaimynais žaidė vestuves: „Visi susiporavo, žiūriu – aš jokios poros neturiu. Sesė sako: „Tu gi būsi kunigas.“ Sakyčiau, įkalbėjo ir tikėjo – visa šeima sutartinai.“

Būdamas trylikos, Mindaugas ėmė maištauti – apie kunigystę nė pagalvoti nenorėjo. „Jau buvau didelis. Kokius metus dar vienas į bažnyčią nueidavau – su mama jau gėda buvo. Bet ji vis paragindavo eiti, tikėti, – pasakoja kunigas. – Būdavo, pakiša kokią nors maldą, sako: „Skaityk – stebuklas įvyks.“ O, stebuklo noriu.“

Tuo metu žurnaluose buvo daug informacijos apie ateivius, karmą, Rytų žavesį. „Skaitinėjau ir galvojau: gal gydytoju būti, kuris rankas uždeda ir gydo? – prisimena pašnekovas. – Norėjau kažko kitokio nei tas materialus pasaulis, kažkokio ypatingumo. Ko gero, tas „Būsi kunigas ar kažkas daugiau“ visuomet skambėjo viduje kaip varikliukas.“

Naujienlaiškis