T. Mindaugas Malinauskas, SJ, Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės Bažnyčios asistentas, šiuo metu darbuojasi Šiaulių šv. Ignaco Lojolos bažnyčios sielovadoje, veda rekolekcijas. Apie savo pašaukimo vingius ir posūkius – nuo „mamyčiuko“, „forso“, krišnaisto iki „beveik pranciškono“ ir galiausiai jėzuito, šių metų pradžioje davusio paskutiniuosius įžadus – jis pasakoja savaitraščio „Etaplius“ žurnalistei Elenai Monkutei.
„Tu būsi kunigas“
Mindaugas pasakojimą apie savo vaikystę pradeda dar nuo mamos įsčių: nėštumas buvo sunkus, gimdymas komplikuotas. Ką tik gimusį, vos dviejų savaičių sulaukusį vaikelį krikštijant, kunigas pasakė: „Mama, kokia tu laiminga, nes šitas bus kunigas ar kažkas daugiau.“ Jai labai patiko ta mintis.
Kunigas prisimena, kaip, būdamas šešerių–aštuonerių metų, su kaimynais žaidė vestuves: „Visi susiporavo, žiūriu – aš jokios poros neturiu. Sesė sako: „Tu gi būsi kunigas.“ Sakyčiau, įkalbėjo ir tikėjo – visa šeima sutartinai.“
Būdamas trylikos, Mindaugas ėmė maištauti – apie kunigystę nė pagalvoti nenorėjo. „Jau buvau didelis. Kokius metus dar vienas į bažnyčią nueidavau – su mama jau gėda buvo. Bet ji vis paragindavo eiti, tikėti, – pasakoja kunigas. – Būdavo, pakiša kokią nors maldą, sako: „Skaityk – stebuklas įvyks.“ O, stebuklo noriu.“
Tuo metu žurnaluose buvo daug informacijos apie ateivius, karmą, Rytų žavesį. „Skaitinėjau ir galvojau: gal gydytoju būti, kuris rankas uždeda ir gydo? – prisimena pašnekovas. – Norėjau kažko kitokio nei tas materialus pasaulis, kažkokio ypatingumo. Ko gero, tas „Būsi kunigas ar kažkas daugiau“ visuomet skambėjo viduje kaip varikliukas.“