Partizano J. Vitkaus-Kazimieraičio vaikaitis kun. G. Vitkus, SJ: „Stebiuosi jo, kario, dvasine branda“

Kaip šeimai per sovietmetį pavyko išsaugoti senelio archyvus ir nuotraukas?

Karai, tremtys ir gyvenimo sūkuriai sunaikino daugumą senelio daiktų, tačiau močiutė Genovaitė, jos mama, mūsų promočiutė Brigita, kurią gerai prisimenu, išsaugojo keletą albumų, kuriuose buvo suklijuotos senelio darytos nuotraukos. O svarbiausia – močiutė išsaugojo nemažai savo mylimojo laiškų, rašytų jai dar prieš santuoką, iš studijų Belgijoje ir net iš miškų jo partizanavimo metais. Taip pat atsimenu Panemunėje šeimos namelyje kabantį savadirbį senelio smuiką, vėliau buvo pasiekę gandų apie kažkur palėpėje atrastą ginklą ar net simbolinį karininko kardą… Nors ir paveikti drėgmės, laiškai išliko, prieš keletą metų jie buvo konservuoti Gudyno restauracinėse dirbtuvėse.

Močiutę prisimenu labai gerai: nedidukė labai simpatiška senutė, jautri ir rūpestinga. Įsimintinas buvo jos rūpinimasis sodu, gėlėmis, vynuogėmis, jos gamintas obuolių sūris ir net vynas. Močiutė man padėjo įveikti aukščio baimę: Panemunėje, skindamas obuolius nuo senelio dar 1938-aisiais sodintų obelų, su ja galynėjausi. Močiutės drąsinamas, tą baimę peržengiau, nugalėjau. Jos dėka ir šiandien, eidamas dabartines pareigas, aukštumų nebijau.

Kokie senelio poelgiai, galbūt posakiai jus lydėjo per gyvenimą?

Viename iš paskutiniųjų savo laiškų iš partizanų bunkerio senelis apibendrino savo gyvenimo prioritetus, įvardino tuometinio savo gyvenimo motyvus ir prasmę. Jie artimi mano, kunigo jėzuito, moto, paveldėtu iš šv. Ignaco. Aptardamas žmogaus ir Dievo santykį, šv. Ignacas savo „Dvasinėse pratybose“ teigia, kad žmogaus gyvenimo prasmė ir tikslas – vis geriau pažinti ir vis stipriau pamilti gerąjį Dievą, jam tarnauti, jį garbinti ir šitaip vykdyti Dievo valią.

Šv. Ignacas pabrėžė, kad svarbu mylėti ne žodžiais, bet veikla, akcentavo, kaip svarbu, jog tikėjimas būtų siejamas su teisingumo siekimu ir priešinimusi blogiui. Mano senelis, lyg būtų išėjęs jėzuitų formavimo kursus, taip rašė: „Mano gyvenimas taip paskirstytas: maldos mano brangiausiajai šeimynėlei, kad jus Dievas išlaikytų, globotų ir vestų didesnei Dievo garbei ir kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa ir teisingumas; mano darbai Lietuvai Tėvynei – mažinant neteisybes, skriaudas, guodžiant nusiminusiuosius ir vilties nustojusiuosius. O mano vargai bei nepritekliai, patirtas šaltis, nuovargis, darganos ir gilūs širdies skausmai, išgyvenimai – už skaistykloje kenčiančias sielas…“

Skaitydamas šį senelio laišką stebiuosi jo, kario, dvasine branda: kovos prasmė, jo manymu, ne nuožmaus priešo naikinimas, o meilės ir teisingumo siekis, grumtynės dėl aukščiausių tiesos ir laisvės idealų, atjauta silpniesiems ir gebėjimas įprasminti kančią, aukojant ją už kitų laimę ir gerovę.

Tai buvo ne deklaracija, parašyta norint pasirodyti viešumoje ir sulaukti aplodismentų. Tai buvo vyro ir tėvo testamentinis laiškas savo šeimai. Senelio priesakai rezonuoja, tikiu, kad jie gali paveikti daugelį, kad jie ras atgarsį ne vieno kilnaus žmogaus širdyje. Tokių ištvermingų ir mylinčių kovotojų mūsų šaliai labai reikia.

Jūsų šeima daugelį metų dėjo pastangas, kad atrastų senelio palaikus. Ar galite pasakyti, ką reiškia žinoti, kad žmogus žuvęs, bet niekada neturėti jo kapo?

Nemanau, kad kapo vieta yra svarbiausias dalykas. Juk tik kelios kartos atsimena savo protėvių palaidojimo vietą ir ateina jų pagerbti. Mes gyvename ant šimtmečiais anksčiau už mus gyvenusių žmonių palaikų. Be to, tikime, kad laikų pabaigoje kurianti Dievo galia surinks mūsų asmens elementus, paversdama juos sudvasintais kūnais… Jam visi mes esame gyvi.

Ir vis dėlto kiekvienam svarbu žinoti, kad brangaus žmogaus kūnas nebuvo niekinamas, valkiojamas, iš jo nesityčiota. Ukrainoje aprašyti įvykiai, pasakojantys apie tai, kaip negerbiami nei savųjų, nei priešų kovoje nukauti kūnai, mums vėl primena anuos pasibaisėtino barbarizmo laikus. Šeima, kaip ir tūkstančiai kitų šeimų, ilgą laiką gyveno nežinodama, kur yra palaikai, stebėdavosi, kodėl taip atkakliai galbūt žinojusieji užkasimo vietą vis vien solidariai jos neatskleidžia… Dėl baimės?

Kaip vyko jūsų senelio kapo paieškos? Ar pats sekėte įvykius?

Visi Juozo Vitkaus vaikai rūpinosi tėvelio palaikų paieška. Prisimenu, kaip mano tėtis Vytautas su broliais ir kitais senelį pažinojusiais žmonėmis aptarinėjo įvairias versijas ir jas tikrindavo. Nuo Dzūkijos iki Kauno ar Vilniaus. Leipalingis buvo viena iš karščiausių, daugiausia vilčių teikiančių vietų, tačiau kasinėjimai pirmaisiais Nepriklausomybės metais nedavė laukiamų rezultatų. Viltis atgijo, kai buvo atrasti senelio bendražygio Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai, kai DNR tyrimas tapo labiau priimtinas, kai prasidėjo Leipalingio kapinėse perlaidotų palaikų ekshumacija. Na, o praėjusių metų ruduo mums pateikė nelauktą ir labai jaudinančią staigmeną. Gaila, kad kol kas rasta tik du trečdaliai palaikų.

Su režisiere Agne Zalanskaite senelio atminimą nusprendėte įamžinti filme. Viena svarbiausių temų filme – laisvė. Ką laisvė reiškia jums?

Žinote, mums, krikščionims, laisvė visada siejasi su Dievu. Esame įsitikinę, tikime, kad mes, žmonės, esame Dievo atspindžiai, apdovanoti gebėjimu mylėti, kurti, mąstyti. Laisvė, gebėjimas daryti pasirinkimus ir reikšti savo nuomonę, troškimus ir juos įgyvendinti yra svarbi Dievo mums duota dovana. Jos esmė – įgalinti mus mylėti ir priimti meilę. Tikime, kad Dievas kūrė pasaulį niekieno neverčiamas, jam nereikėjo su niekuo varžytis ir kovoti.

Visa, ką jis sukūrė, buvo jo laisva saviraiška, Dievo, kuris yra Meilė, išsiveržimas, leidžiantis atsirasti nuostabiai Visatai, mūsų galaktikai, Saulės sistemai su gyvybe produkuojančia Žemės planeta. Mylinti Laisvė – Dievas – savo meilę išreiškė pakviesdamas gyventi kiekvieną mūsų tam, kad ir mes galėtume patirti meilę ir tapti mylintys. Tai neįmanoma robotui, net ir turinčiam tobuliausią instaliuotą programą, būti meiliam, seksualiam, paslaugiam, geraširdiškam.

Kad tikrai mylėtum, turi būti laisvas. Tikra meilė tiesiog reikalauja laisvės. Dievas norėjo mūsų laisvų, gebančių priimti sprendimą atsiliepti į jo meilę arba laisvai nusprendusių jo nemylėti. Bet kokia pastanga manipuliuojant ar naudojant atvirą smurtą primesti savo valią, apriboti kito asmens gebėjimą laisvai ir atsakingai rinktis yra smūgis į paširdžius galimybei iš tikrųjų mylėti.

Mano senelis užaugo mylinčioje šeimoje, mylėdamas jis kūrė savo šeimą, mylėdamas augino vaikus ir mylėdamas ėjo ginti jų ir kitų ateities. Jo kova buvo negailestinga kova su despotizmu ir tironija, brutalia sovietine ir nacistine sistema. Senelis nebijojo rizikuoti ir visų pirma aukotis, priimdamas skaudžius praradimus. Laisvė turi savo kainą.

Filme yra labai jautrių, asmeninių pasakojimų. Ar nebijojote, kad režisierė išduos šeimos paslaptis?

Mes nemažai diskutavome, išsakėme abejones, ar nebus filme subanalintas Juozo ir Genutės meilės ryšys. Tačiau pasitikėjimo režisiere Agne kreditas buvo grindžiamas jos inteligencija, atsakingumu, jos meile aukštiems idealams ir didele pagarba Juozo Vitkaus asmenybei. Filmo kūrėjams tapo prieinami beveik visi mūsų turimi šaltiniai: meilės laiškai, fotografijos. Pasitikėjimas ir atvirumas visada susijęs su rizika, tačiau be jos neįmanomi jokie svarbūs darbai. Neabejoju, kad Agnė su visa joje slypinčia kūrybingumo versme buvo pajėgi juos atlikti.

Filme rekonstruotos istorinės scenos. Kaip manote, ar jos šiandienos žmogų priartina prie istorijos ir tų aplinkybių, į kurias pateko jūsų senelis?

Dokumentika, susieta su rekonstrukcinėmis vaidybinėmis scenomis, sustiprino filmo įtaigumą ir užkalbina žiūrovą, apeliuodama ne vien tik į jo racionalumą, bet ir emocijas, skatindama apsvarstyti ir savo apsisprendimą, jei tektų atsidurti tokiose situacijose. Tai svarbu, jei norime ugdyti vertybines nuostatas.

Lietuvoje jau kelios kartos tiesiogiai nepatyrėme karo baisumų, neturime patirties, nesame pajėgūs būti empatiški. Jei kartotųsi okupacija, kurios grėsmė kaip niekad išaugusi, kaip mes elgsimės, kaip priešinsimės? Rekonstrukcijos aktualizuoja problemą, pateikia galimo atsako variantus. O žiūrovas privalo apsispręsti, kurį atsaką, iškilus būtinybei, rinksis.

Ar tai, kokioje šeimoje užaugote, kaip nors veikė jūsų pasirinkimą tapti kunigu? Kaip anksti pajutote Dievo valią?

Tikrai nelengva atsakyti į šį klausimą. Nors augau tradicinėje katalikiškoje šeimoje, mokykloje ir per žiniasklaidą veikianti ateistinė propaganda buvo mane paveikusi, laikiau save agnostiku, neapsisprendusiu, ar Dievas yra, ar ne. Aiškiai stokojau jo egzistavimo ir artumo patirties, o išoriniai ritualai, apeigos manęs nežavėjo. Tam įtakos turėjo tarp manęs ir tėtės tvyrančios įtampos. Nors viduje glūdėjo visos tikėjimui reikalingos prielaidos, tik po Dievo malonės blykstelėjimo – jo artumo ir meilės patyrimo, supratau, kad jis tikisi iš manęs daug pastangų ir net aukos. Buvau tikras, kad turėčiau tapti kunigu. Tai atsitiko studijuojant antrame Kauno medicinos instituto kurse, bet prireikė dar beveik 10 metų, kol įstojau į kunigų seminariją.

Daugelis partizanų buvo giliai tikintys žmonės. Kaip manote, ar tikėjimas jiems padėjo jų kovoje?

Ne kiekvienas pamaldus, religingas žmogus tampa herojumi ar artimą ryšį su Dievu palaikančiu asmeniu. Motyvų tapti partizanu buvo nemažai ir įvairių. Tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu, kuriam svarbu laisvo žmogaus gebėjimas atsiliepti į Kūrėjo meilę ir įsipareigoti ištvermingai bei atsidavus kurti Dievo karalystę žemėje, manau, tikrai padėjo partizanams ištverti, matyti prasmę nelygioje kovoje, ypač kai vis labiau įsigalėjo išdavystės ir silpnėjo gyventojų parama.

Dabartinėje visuomenėje pareigos ginti Tėvynę ir net aukotis dėl jos samprata yra labai pakitusi. Pramogų ir komforto kultūra stipriai paveikusi daugelio mūsų jaunuolių ir jų tėvų mąstyseną.

Tačiau tikiu, kad prireikus būsime pajėgūs laiku susigriebti, susitelkti ir priešintis. Priešintis įvairiais būdais – be smurto, pasyvioje rezistencijoje. Kiekvieno iš mūsų gelmėje yra daug mus ir kitus nustebinti priverčiančių dalykų.