Jėzuitai 2023 1 Misija ir misionieriai
4 Jėzuitai 2023 1 „Išjunk, kad prisijungtum.“ Tai – vienos socialiai jautrios reklamos šūkis, skatinantis žmones, užuot naršius telefone, bendrauti tiesiogiai. Argi ne paradoksalu, kad naujosios technologijos mums leidžia lengvai pasiekti toli esančius žmones, tačiau perdėtas jų vartojimas atitolina nuo tų, kurie šalia. Normalus bendravimas, geri santykiai yra dovana ir užduotis. Pagarbų bendravimą ugdome visą gyvenimą, nes tenka susitikti su įvairiais, kartais labai skirtingais, „kitokiais“ nei mes žmonėmis. O ką pasakytume apie bendravimą, santykius su Dievu, kuris yra visiškai „kitoks“ – tolimas ir be galo artimas, kviečiantis į santykį ir tuo pat metu bendraujantis kitaip nei mes? Viliuosi, mielieji, kad šiame žurnalo numeryje rasite tekstų, padėsiančių apie tai pamąstyti. T. Vidmantas Šimkūnas, SJ Viršelyje – t. V. Šimkūno nuotr. Vyr. redaktorius Vidmantas Šimkūnas, SJ Redaktorė Jūratė Grabytė Dailininkė Jūratė Karašauskienė Stilistė Eglė Gudavičienė provincijoje 1 Paskutinieji įžadai 2 Jėzuitiški išbandymai 30 Jėzuitų knygų fondas misija 6 To paties Dievo vaikai 9 Norėjau dirbti Lietuvoje 13 Laiškas pasaulio lietuviams dvasingumas 14 Kas uždega širdis? 18 Sąžinės peržvalga 20 Ignacas buvo žaismingas 28 Tikėjimas įveikia baimę draugijoje 21 Apie t. Pedrą Arrupę in memoriam 25 Vysk. Jonas Boruta, SJ
1 Kiekvienas jėzuitas nueina ilgą kelią, kol galiausiai visiškai įsilieja į Jėzaus Draugiją. Iš pradžių – naujokynas, kaip įvadas į vienuolijos gyvenimą ir buvimą jėzuitu, vėliau – pagrindinės filosofijos ir teologijos studijos, darbas vienuolijos apaštaliniuose baruose, kartais ir specifinės studijos, tolesnis lavinimasis, dar po keleto metų – terciatas, dvasinio gilinimosi laikas su trisdešimties dienų dvasinėmis pratybomis. Po to jėzuitas duoda paskutiniuosius įžadus. Ateina laikas pasakyti paskutinį TAIP. Šis „taip“ yra daugiabalsis TAIP. Vienas balsas, kuris sako „taip“, yra paties jėzuito. „Taip“ jis pasakė jau naujokyno pabaigoje, davęs neturto, klusnumo bei nesantuokinio skaistumo įžadus ir pažadėjęs po ugdymo meto visiškai įsilieti į Jėzaus Draugiją. Galbūt per tą laiką kildavo klausimų, ar tai jo kelias, tad jėzuitas turėdavo vis iš naujo atsakyti „taip“, kad eitų toliau. Dabar jis vėl sako „taip“, šį kartą – viešai. Šis „taip“ yra „taip“ jo, kaip jėzuito, būdui sekti Jėzumi – Jis turi būti viso gyvenimo centras. Jėzuitas sako „taip“ šiam gyvenimo būdui, broliams, kurie kartu su juo sudaro vieną bendruomenę, ir tam, ką vienuolija laiko savo misija. Adjuvare animas, padėti sieloms, kaip sakė Ignacas Lojola, yra tai, ko nori jėzuitai ir ko pirmiausia nori jis – įvairiais būdais prisidėti, kad Jėzaus žinia pasiektų žmones ir ugdytų jų gyvenimą. Kitas balsas, kuris sako „taip“, yra vienuolijos. Tai reiškia „taip“ jėzuitui, jo stipriosioms bei silpnosioms pusėms. Vienuolija jį priima ir yra pasirengusi leisti šiam bendrabroliui ją keisti. Kiekvienas jėzuitas ką nors įneša į vienuoliją ir ją keičia. Kuo nors prie jos prisideda. Vienuolija nėra statiška, ji yra gyva. Tardama „taip“ jėzuitui, vienuolija sako: prisidėk, įnešk savo indėlį, padėk ją formuoti. Ji pasirengusi ir netgi nori, kad jis ją keistų, idant ji įgautų autentišką pavidalą dabar ir šiomis aplinkybėmis. Iš kitų bendrabrolių, ypač iš vyresnio amžiaus jėzuitų, tai reikalauja didelio atvirumo. Yra tekę girdėti, kaip nusivylę ar priekaištaudami bendrabroliai sakydavo: „O, tai jau nebe ta Jėzaus Draugija, į kurią įstojome.“ Jie teisūs. Ji pasikeitė, taip pat ir dėl prisidėjusių bendrabrolių. Ačiū Dievui, kad, laikui bėgant, Jėzaus Draugija keitėsi ir vystėsi. Nes išlieka tik tai, kas keičiasi. Už šį svarbų pokytį esame dėkingi prie mūsų prisidėjusiems vyrams, duodantiems paskutiniuosius įžadus. Sakoma, kad Ignacas Lojola įkūrė jėzuitų vienuoliją. Tai tiesa ir, mano nuomone, ne visai. Vienuoliją Ignacas įkūrė kartu su pirmaisiais bendražygiais. Jie norėjo sekti Jėzumi, kartu tarnauti Dievui ir žmonėms. Visi kartu formavo šios bendruomenės pavidalą ir kryptį. Kiekvienas iš jų prie to kuo nors prisidėjo. Tai tęsėsi per visą istoriją iki pat šių dienų. Kiek- vienas jėzuitas buvo ir yra vienas iš vienuolijos steigėjų, jis toliau ją kuria – vėl ir vėl. Švenčiant paskutiniuosius įžadus susijungia daugiabalsis „taip“ – asmens „taip“ ir bendruomenės „taip“. Jie susilieja ir skamba, palaiko vienuolijos gyvybę, leidžia jai augti ir vis atsinaujinti. Tai gražu, ir aš esu už tai dėkingas. Iš vokiečių kalbos vertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ T. Bernhard Bürgler, SJ Centrinės Europos jėzuitų provincijolas Paskutinieji įžadai Jėzaus Draugijoje – daugiabalsis TAIP T. V. Šimkūno nuotr.
PROVINCIJOJE Pasvarstykime, kas yra vadinamasis jėzuitiškas išbandymas, arba lotyniškai – probacija. Jėzuitams tai ypač svarbus patyrimas, kylantis iš pačios ignaciškojo dvasingumo šerdies. Per įvairias praktikas, mokslus, maldas, santykius reikia save išmėginti ir ištirti taip, kad kuo labiau galėtum atmesti tai, kas gyvenime netvarkinga, ir siekdamas vidinės laisvės pasirinktum tai, kas labiausiai pasitarnauja Dievo valios vykdymui – sekti Kristumi po kryžiaus vėliava Jėzaus Draugijoje (plg. DP, 21, 23, 147). Tai – kelias, parengiantis panaudoti tavo konkrečias galimybes Draugijos bendrystei ir misijai, kad joje veiktum tvarkingai ir vieningai drauge su kitais. Galima sakyti, kad pats jėzuitas galiausiai turi tapti „nuolatine probacija“ savo laikysena, mąstymu ir veikimu. Po dvidešimties metų daugelio įvairios trukmės probacijų, Draugijos vyresniųjų sprendimu bei Dievo malonei veikiant, aš daviau paskutiniuosius įžadus, po kurių tapau visateisiu Jėzaus Draugijos nariu – galutinai išugdytu jėzuitu. Žinoma, iš karto kyla klausimas dėl kitoniško jėzuitų būdo duodant įžadus. Taigi, atsakau: praėjus dvejiems metams po įstojimo į Jėzaus Draugiją, baigęs naujokyną, jėzuitas duoda pirmuosius – amžinuosius, tačiau paprastus – įžadus, pasiryžęs visą gyvenimą eiti šiuo keliu, leisdamas Draugijai jį tirti, ugdyti ir išmėginti, kol tampa visiškai parengtas vykdyti jos misiją. Kad tai jau įvyko, patvirtina vyresniųjų leidimas duoti paskutiniuosius, šiuokart – iškilmingus – įžadus. Po šio įvykio dažnai sulaukiu pasikartojančio klausimo, ar kas nors dėl to pasikeitė. Vertinu savo jausmus, patirtį ir negaliu nieko išskirti. Mat mano pojūtis ir dažnas įvairių asmenų patvirtinimas, kad kartu su kitais vienminčiais esu bendrabrolis jėzuitas, vieno Draugijos bendruomenės kūno, vienos misijos narys, jau buvo ne kartą išgyventas, paguodai bei džiaugsmui lydint įvairiose situacijose ir vietose priimtas. Ir vis dėlto, ką manyje pakeitė paskutinieji įžadai? Galbūt atsirado suvokimas, jog nuo šiol oficialiai Draugija patvirtina, kad sėkmingai atlikau numatytų tyrimų ir bandymų programą, kad manimi pasitiki ir mano, jog esu tinkamas visam laikui pasilikti jos kūne. Tai man ypač svarbu ne tik dvasine, bendruomenine, bet ir psichologine prasme, nes užaugęs šeimoje be tėčio nuo vaikystės uoliai ieškojau savojo kelio patvirtinimo. Šiek tiek grįžkime į paskutinį išbandymą – į terciatą. Tai – trečiasis jėzuito išbandymas, trunkantis pusmetį, tarsi naujokyno pakartojimas po ilgo jėzuito ištyrimo tiek mokslais, tiek darbais, tiek ir gyvenimu. Artėjant trečiajam T. Mindaugas Malinauskas, SJ Apie jėzuitiškus išbandymus Dievas pats yra ugdytojas, tad pasirūpina kiekvienu savaip ir veikia taip, kad neviršytų mūsų jėgų ir gebėjimų, bet augintų savo garbei ir tarnystei. 2
PROVINCIJOJE bandymui, galvoje ir jausmuose pradėjo šmėžuoti jau patirti bandymai ir jų vaisių įvertinimai. Juk vien tai, kad prieš 20 metų pasiryžau stoti į Jėzaus Draugiją, buvo nemenkas savęs išbandymas. Susumavęs gausius savo netobulumus ir šiokius tokius privalumus, įvertinęs, kokią didelę dvasinę ir bendruomeninę naudą gaučiau būdamas jėzuitu, bičiulių skatinamas, nutariau pamėginti stoti. Ir ką, mano nuostabai ir džiaugsmui, priėmė mane tokį – su neaiškia savivoka, ne visai teisingai suformuotu Dievo įvaizdžiu ir jo valios mano atžvilgiu blankiu suvokimu, su įvairiais ateities norais, mėginimu įtikti kitiems, ypač vyresniesiems, bijantį atskleisti savo kompleksiškus netobulumus ir norintį labiau parodyti, nors ir akivaizdžiai netobulus, savo gabumus bei talentus. Galiausiai, pasirinkus jėzuito kelią, vis pasitvirtindavo nuostabus Dievo vedimas, realizuodavosi lūkesčiai ir svajonės, Draugijos numatytoms probacijoms padedant vyko kryptingas brendimas Dievo ir žmonių akyse. Tad kodėl gi nepasinaudoti šia proga ir nesileisti į šią nuostabiausią kelionę, kad ir kokie bandymai vėliau nutiktų? O jų būta visokių. Sunkiau pakeliamų – dažniausiai dėl asmeninių negebėjimų ir baimių. Bet visada kartojosi ta pati išmokta pamoka: viskas dieviškos apvaizdos skirta tam, kad žingsnis po žingsnio nugalėtum savo egoizmą ir nedorybes. Terciatui rengtis ir jį planuoti pradedame prieš keletą metų, nes vietų, kur jis atliekamas, nėra daug. Savajam terciatui pasirinkau ga- na neįprastą aplinką – Kočiabambą Bolivijoje, 3 tūkst. metrų aukštyje esančius namus su programa ispanų kalba. Artėjant terciato laikui, jaudindamasis svarsčiau, kas manęs lauks ten, nežinomoje aplinkoje su nepažįstamais kitos kultūros žmonėmis. Vis labiau pramokau kalbos, gal truputį nerimavau, ar didelis aukštis kalnuose neatsilieps sveikatai, taip pat, koks bus vadovas ir kokio būdo bendrabroliai, kokias užduotis, kokias tarnystes reikės atlikti, kokius iššūkius priimti... Ir štai ateina kelionės Iš kairės: t. Mindaugas Malinauskas, t. T. Bernhard Bürgler, arkivysk. Lionginas Virbalas, kardinolas Sigitas Tamkevičius ir t. Eugenijus Markovas per Mišias, t. Mindaugui ir t. Eugenijui duodant iškilmingus paskutiniuosius įžadus 3
provincijoje diena 2021-ųjų sausį, o pasaulyje – antroji kovido pandemijos banga. Su jėzuitais bičiuliškai atsisveikinęs, šiaip ne taip keturiais lėktuvais pasiekiu Madridą ir, atėjus metui sėsti į paskutinįjį, paaiškėja, kad Bolivijos sienos bet kokiam užsieniečiui uždaromos. Suprantu, kad dabar esu pačiame bandymo sūkuryje! Jokie dokumentai, skambučiai nepadeda, jokie atsakingi asmenys negali išspręsti situacijos. Visų kalbinamųjų šypsenos blėsta, veidai – tiesiog sutrikę. Meldžiuosi, raminuosi, bet po kelių dienų tampa aišku – grįžtu atgal į Lietuvą be terciato. Namuose pasitinka nustebę jėzuitai: terciatas truko vos tris dienas?.. Nesmagu ir man – kelerių metų planai, pasiruošimai tarsi nebeturi prasmės... Taip pradedu naują etapą be aiškios krypties, ir štai po mėnesio nežinios pasiekia žinia, kad Neapolyje vos ne dėl manęs vieno, tiksliau, dėl dar dviejų Italijos jėzuitų, negalėjusių atlikti terciato, atidaromas terciatas būtent tik šiam semestrui. Toliau viskas klostosi labai paprastai, priimtinai, be jokių ypatingų sukrėtimų, tik su labai stipria ir iki sielos gelmių jaudinančia, aiškia Dievo žinute, kad jis pats yra ugdytojas, tad pasirūpina kiekvienu savaip ir veikia taip, kad neviršytų mūsų jėgų ir gebėjimų, bet augintų savo garbei ir tarnystei. T. Vytauto Sadausko, SJ, nuotraukos 4
provincijoje [...] Žinome, kaip atrodo Jėzaus Draugijos antspaudas. Jo centre yra trys raidės IHS. Tai – pirmosios graikiškojo Jėzaus vardo raidės. Ignacas liepė jas išgraviruoti ant antspaudo ir taip įspaudė Jėzaus vardą ant svarbiausių ordino dokumentų. Ne tik dokumentams, bet visam ordinui, visiems jo nariams jis įspaudė Jėzaus vardą. Antspaudas spaudžiamas į minkštą, vėliau sukietėjančią masę, dažniausiai – vašką. Taip įspaudžiamas antspaudo vaizdas, mūsų atveju – IHS, Jėzaus vardas, pats Jėzus. [...] Mes, jėzuitai, turėtume būti įspausti kartu su Jėzumi. Turime būti vis labiau įspausti į jį, jo asmenį, į tai, kas jis buvo, ką sakė ir darė. Mes esame jėzuitai ir nuolat tampame jėzuitais. Mes buvome formuojami ne tik mūsų ugdymo metais, bet ir toliau turėtume būti formuojami. Kad tai įvyktų, svarbu, kad mes – kaip ir antspaudo vaškas – būtume minkšti. Paliečiami Jėzaus žodžio ir pavyzdžio. Turime vis iš naujo jam atsiverti. Jo žodžiams ir veiksmams, su kuriais susiduriame Šventajame Rašte. Turime klausytis, skaityti, kontempliuoti ir medituoti Šventąjį Raštą, kad vis geriau Jį pažintume, vis labiau Jį mylėtume ir vis labiau Jam tarnautume. Leiskitės būti Jėzaus traukiami link jo, leiskitės būti jo kreipiami, kasdien vis iš naujo jo klausykitės. Jėzus susitinka su mumis Šventojo Rašto žodyje. Tačiau jis taip pat susitinka su mumis asmenyse, situacijose, įvykiuose ir patirtyse. Ieškoti Dievo – Jėzaus – ir jį atrasti visur yra svarbiausias mūsų, jėzuitų, šūkis. Kad tai įvyktų, mes taip pat turime būti lankstūs ir leistis būti paliečiami. Leiskite gyvenimui – šviesiam ir tamsiam, lengvam ir sunkiam, džiaugsmingam ir liūdnam – prie jūsų artėti. Pajuskite jame paslėptą Dievo buvimą. Įsiklausykite, ką per visa tai Jėzus nori jums pasakyti. Ir leiskite, kad tai jus ugdytų ir perkeistų. Švęsdami Kalėdas, minėjome Dievą, atėjusį į pasaulį. Dievas tapo žmogumi. Jėzuje gabalėlis dangaus atėjo į žemę. Mes esame pasaulyje ne tam, kad patektume į dangų, mes taip pat esame pasaulyje tam, kad gabalėlis dangaus ateitų į žemę. Jėzus norėjo, kad jo siekis tęstųsi ir būtų įgyvendinamas per žmones – per mus visus. Brangūs Eugenijau ir Mindaugai, vis labiau įaukite į Jėzų. Vis labiau tapkite jėzuitais – būkite tokie kaip Jėzus. Taip įgyvendinsite savo pašaukimą. Dėkoju, kad atsiliepėte ir tebeatsiliepiate į Jėzaus kvietimą – šiandien tai patvirtinate savo įžadais. Linkiu jums būti džiugios Jėzaus žinios pasiuntiniais ir taip kartu su daugeliu kitų kurti Dievo karalystę. Džiaugiuosi, kad esate mano bendrabroliai. Telaimina jus Dievas jūsų kelyje. Iš provincijolo t. Bernhardo Bürglerio pamokslo per Mišias Kauno šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje š. m. sausio 3 d., t. Mindaugui Malinauskui ir t. Eugenijui Markovui duodant iškilmingus paskutiniuosius įžadus Jėzaus Draugijoje. 5
misija 2019 m. atvykau į Lemontą – mažą ir labai ramų į pietvakarius nuo Čikagos nutolusį miestelį, kuriame yra vienas didžiausių JAV lietuvių kultūros centrų, tautiečių mėgstamas vadinti „Mažąja Lietuva“. Po jo sparnais glaudžiasi net 38 lietuviškos organizacijos, tarp jų – ir daugelio lietuvių mylima Palaimintojo Jurgio Matulaičio misija. Savaitgaliais Misijoje galima sutikti ne tik lietuvių, bet ir meksikiečių, afroamerikiečių ar maloniai besišypsančių azijiečių. Jų veidai man primena laikus, kai prieš atvykstant į Lemontą teko darbuotis Pietų Afrikos Respublikoje, JRS (Jesuit Refugee Service) – jėzuitų įsteigtame centre pabėgėliams. Centro laukiamajame galėdavai pamatyti kone visą Afriką – atvykusius iš Kongo, Etiopijos, Somalio, Zimbabvės, Ugandos ir daugelio kitų šio žemyno šalių. Mąstydamas apie misijų Pietų Afrikoje patirtį ir peržvelgdamas patirtį Lemonte, pirmiausia galvoju, kad nesvarbu, kur nuvyktum – ar tai būtų Afrika, ar Amerika, ar kitas žemynas, ir kokia būtų šalis, – pirmiausia neturėtum pamiršti dėkingumo, nes kaip T. Vaidas Lukoševičius, SJ Visi esame to paties Dievo vaikai 6
misija sako JAV gyvenantis benediktinų vienuolis, rašytojas ir dėstytojas Davidas Steindlas-Rastas: „Dėkingas pasaulis – tai džiaugsmingų žmonių pasaulis“. Tad kuo daugiau bus besidžiaugiančių žmonių, tuo laimingesne vieta taps pasaulis. Esame nuostabiame aukštųjų technologijų amžiuje, kuriame žmogus iš esmės turėtų jaustis laimingesnis, nei prieš jį gyvenusios žmonių kartos, tačiau ar iš tiesų taip yra? Ar žmogus, turėdamas internetą, mobilųjį telefoną, kompiuterį, socialines medijas, jaučiasi laimingesnis, socialesnis, empatiškesnis, ar jis labiau įsiklauso į kitą? Paradoksalu, tačiau aukštųjų technologijų eroje žmonės išgyvena kaip niekad gilią tarpusavio santykių krizę, susvetimėjimą ir socialinę izoliaciją. Mūsų amžių galėtume apibūdinti kaip antidepresantų amžių, nes, kaip teigia vengrų kilmės kanadiečių gydytojas ir rašytojas dr. Gaboras Maté, mes „gyvename toksiškoje kultūroje“. Jungtinės Amerikos Valstijos – daugeliui vis dar svajonių ir patogaus gyvenimo šalis. Iš tiesų taip ir yra, tačiau tai turi didelę kainą. Socialinės apklausos rodo, kad vienišų žmonių JAV daugėja, ypač tarp jaunimo. Jau ketverius metus esu Lemonte ir mane stebina, kad čia iš tiesų sutinku labai daug tokių žmonių. Koks kontrastas su tuo, ką teko patirti Pietų Afrikoje! Dirbdamas ten susidūriau su daugybe neturtingų žmonių, pažinojau šeimą, kuri valgydavo tik tris kartus per savaitę, nes daugiau neturėjo maisto, bet Afrikoje man neteko sutikti tiek vienatvę patiriančių žmonių, kiek sutinku JAV – vienoje iš labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių. Senolis Kosma Žmogus ne visada pajėgia valdyti gyvenime pasitaikančias situacijas, tačiau jis visada yra laisvas apsispręsti, kaip į jas reaguoti. Kartą į mūsų pabėgėlių centrą atėjo senolis Kosma, pabėgėlis iš Zimbabvės. Jis teiravosi, ar JRS negalėtų suorganizuoti ko nors, kas seniems žmonėms padėtų būti kartu. Prisipažinsiu, ne iš karto sureagavau į jo prašymą, bet senolio kantrumas ir nuolatinis mandagus priminimas apie kitus senelius galiausiai nugalėjo. Pradėjome senų žmonių užimtumo programą, ilgainiui tapusią vieĮsimintini susitikimai darbuojantis PAR 7
misija nu iš gražiausių ir sėkmingiausių mūsų JRS projektų. Tik senolio Kosmos dėka, tik dėl jo atkaklumo ir kantrybės, o labiausiai dėl jo troškimo padėti savo bendraamžiams, kilo ši nuostabi iniciatyva. Senolio Kosmos atjauta ir rūpinimasis kitais puikiai atspindi mūsų prosenelių ir sene- lių gyvenimą, kuriame buvo labai stipri „mes“ – „mes esame visi kartu“ – kultūra, deja, mūsų amžiuje stipriai pradėjusi silpnėti stiprėjant „aš“ – „mano laisvė aukščiau visko“ – kultūrai. „Sawubona“ ir „Yebo Sawubona“ Atvykęs į svetimą šalį, pirmiausia išmoksti pasisveikinti su vietos gyventojais. Zulų kultūroje pasisveikinimas – tai ne šiaip sau mandagūs ar konkrečios prasmės neturintys žodžiai, priešingai, zulų gentyje pasisveikinimas išreiškia labai stiprų tarpusavio santykį ir kartu pabrėžia kito žmogaus orumą bei vertę. Sutikęs zulų genties atstovą, pasisveikini sakydamas: „Sawubona“. Išvertus tai reiškia „aš tave matau“. Tai – trumpoji šio žodžio reikšmė. Ilgoji versija skambėtų taip: „Aš matau visą tave – tavo išgyvenimus, tavo jausmus, tavo skausmą, tavo stipriąsias ir silpnąsias puses bei tavo ateitį. Tu man esi brangus.“ Į pasveikinimą paprastai atsakoma: „Yebo Sawubona“, tai reiškia: „Aš irgi matau visą tave.“ Dažnai tenka girdėti, kad šių dienų žmogui, ypač jaunam, tapo sunku bendrauti „face-to-face“. Atrodo, žmonės yra labiau susirūpinę savo internetiniu profiliu nei tikruoju, realiu gyvenimu. Tačiau įvairios apklausos rodo, kad bendravimas akis į akį yra nepakeičiamas kuriant stiprius tarpusavio, šeimyninius, verslo, bendruomeninius santykius. Toks bendravimas jaunam žmogui padeda geriau mokytis ir stiprina kūrybiškumą. Tad norint kurti stiprius tarpusavio ryšius, stiprų verslą, stiprią šeimą, stiprią bendruomenę, norint išsilaisvinti iš „antidepresantiškos aplinkos“, mums reikia sugrįžti prie „sawubona“ ir „yebo sawubona“, mums reikia vėl išmokti matyti vienam kitą. Vienoje zulų genties šeimoje stebėjau įdomų dalyką. Valgyti prie stalo pirmiausia buvo susodinti vaikai ir seneliai. Jiems pavalgius, prie stalo susėdo kiti, tarp jų – ir svečiai. Vakarų pasaulyje paprastai elgiamasi kitaip. Čia dėmesys pirmiausia būtų nukreiptas į svečią. Vienas iš zulų šeimos narių man paaiškino, kad vaikai ir seneliai yra patys silpniausi, pažeidžiamiausi, tad dėmesys pirmiausia skiriamas jiems. Kaip būtų gera, jei mūsų, Vakarų pasaulio, dėmesys galingiems, įžymiems, turtingiems, sėkmingiems, įtakingiems svečiams neužgožtų tų, kurie yra arčiausiai mūsų – dažnai pačių silpniausių ir trapiausių. Visi esame Abraomo vaikai Pietų Afrika vadinama vaivorykštės šalimi, nes tai – žmonijos lopšys, kuriame susilieja įvairios rasės, kalbos, kultūros. Čia gausu ir skirtingų religijų bei denominacijų. Pamenu, kartą mes, skirtingų religijų ir įvairių Bažnyčių bendruomenių dvasiniai vadovai, susirinkome pas vieną imamą (musulmonų dvasininką) aptarti, kaip visi kartu galėtume padėti vargšams. Jei kas nors būtų mus stebėjęs iš šono, būtų matęs, kad tąkart mes elgėmės kaip tikri Abraomo vaikai, tarpusavyje susieti artimo meilės, kurioje ištirpsta bet kokie mūsų dogmatiniai nesutarimai, anatemos ir ekskomunikos. Artimo meilėje glūdi religijos (jei ne visų religijų) grožis, nes ji padeda atpažinti įvairialypio pasaulio ir tikėjimo kilnumą, atskleidžiantį, kad kiekvienas žmogus, nepaisant odos spalvos, kultūros, socialinės kilmės ar tikėjimo, yra ir išlieka Dievo paveikslu. Anot anglų rašytojo Jonathano Swifto, pasaulyje yra pakankamai religijų, kad mes vienas kito neapkęstume, ir nepakankamai, kad vienas kitą mylėtume. Tąkart susirinkę, mes, skirtingų tikėjimų ir įvairių religijų atstovai, stengėmės būti meilės, o ne neapykantos religijos atstovai. Ir jautėme dėkingumą vieni kitiems už tai, kad esame skirtingi to paties Dievo vaikai. 8
Gimiau ir augau JAV, Baltimorėje, Merilendo valstijoje, kur 1904 m. atvykęs mano senelis Jonas iš Pakruojo sutiko mano močiutę. Lietuviai iš pirmosios imigracijos bangos nekalbėjo angliškai ir dauguma nebuvo lankę mokyklos Lietuvoje. Vis dėlto senelis kažkokiu būdu įsteigė savo krautuvėlę, bet mirė dar nesulaukęs 50 metų. Tuo metu lietuviai, kaip ir kiti europiečiai, gyveno viename kvartale netoli miesto centro, dauguma dirbo siuvyklose. Kadangi lietuvių kilmės gyventojų daugėjo, jie nusipirko Šv. Alfonso bažnyčią, kurią vienuoliai redemptoristai iš Vokietijos miesto centre pastatė 1842 m. ir kurioje tarnavo šv. Jonas Neumanas ir pal. Petras Selosas. XX a. pradžioje netoli bažnyčios veikė daug parduotuvių ir įstaigų, o šv. Mišios buvo aukojamos keturis kartus – ryte ir vidurdienį. Jose dalyvaudavo keli šimtai tikinčiųjų, ne vien lietuvių. Sekmadieniais klausydavome šv. Mišių lotynų kalba, bet kunigai pamokslus sakydavo lietuviškai ir angliškai. Vaikų Mišiose mokiniai giedojo lietuviškas giesmes. Pagal tradiciją pirma sekmadienio giesmė buvo „Pulkim ant kelių“. Iš žymesnių kunigų čia tarnavo prel. Liudvikas Mendelis ir kun. Kazimieras Pugevičius. Prel. Mendelis ypač padėjo Lietuvių kolegijai (seminarijai) Romoje. Šiandien jį ten primena pastate esantis biustas. Kun. Pugevičius vėliau įstengė informuoti visą pasaulį apie tikinčiųjų sąlygas Lietuvoje sovietiniais laikais. Jo apaštalavimas buvo susijęs su Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika (leido ją anglų kalba). Kaip ir kitos katalikiškos parapijos Amerikoje, Šv. Alfonso parapija turėjo savo mokyk- lą, kur seserys kazimierietės mokė beveik 250 mokinių nuo vaikų darželio iki aštuntos Br. Juozapas Glėbas, CFX Norėjau dirbti su jaunimu Lietuvoje... Baltimorės šv. Alfonso bažnyčia 9
misija klasės. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad visose mokyklos patalpose, skirtose pamokoms, sėdėdavo po 50 dviejų skirtingų klasių vaikų. Po Antrojo pasaulinio karo dar daugiau lietuvių atvyko gyventi ir dirbti Amerikos miestuose. Ten jie įkūrė savo institucijas. Vadinamieji „dipukai“ (displaced person) organizuodavo lietuviškas šeštadienio pamokas savo vaikams, nes turėjo viltį sugrįžti į Lietuvą. Tačiau, laikui bėgant, jų vaikai išaugo, susituokė su amerikiečiais ir dabar gyvena Baltimorės priemiesčiuose. Tik du iš 22-iejų mano klasės draugų susituokė su lietuviais. Ryšiai su mokslo draugais išliko iki šiol. Laisvalaikiu lietuviai burdavosi Lietuvių namuose (Lithuanian Hall), kur ir šiandien dar galima pabendrauti ir paragauti lietuviškų patiekalų penktadieniais. Lietuvių namai taip pat turi savo archyvą ir biblioteką. Baltimorės lietuvių biblioteka yra sukaupusi labai vertingų ir retų knygų. Šv. Alfonso mokykloje radau savo asmeninį pašaukimą. Mūsų ilgametė auklėtoja ir mokyklos direktorė, mums mokantis aštuntoje klasėje, baigė savo kadenciją, o mokyklos direktore bei mūsų klasės auklėtoja tapo buvusi mano dėdės auklėtoja seselė Marija Menalis. Netikėtai mane aplankė ypatingas džiaugsmas, kad mokykloje galiu būti kartu su ja. Vieną dieną joje pasirodė arkivyskupijos kunigas, kuris lankė visų katalikiškų mokyklų aštuntas klases ir kalbėjo apie pašaukimą, bet tik apie kunigystę. Man iš tos paskaitos įstrigo vienas klausimas: „O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?“ (Mk 8, 36). Sugrįžęs namo pasakiau tėveliams: „Noriu būti kunigas.“ Jie atsiliepė: „Ne. Tu eisi į gimnaziją.“ Taip ilgokam atitolau nuo lietuviškos bendruomenės, nes mokiausi Mount Saint Joseph gimnazijoje, kur susitikau su naujais mokytojais – Pranciškaus Ksavero bendruomenės broliais. Kadangi mokykloje dirbę broliai buvo ir sporto treneriai, aš tapau bėgimo komandos nariu, dalyvavau gimnazijos chore ir kitose moksleivių organizacijose. Tarp jų buvo Marijos sodalicija, kurioje kartu melsdavomės ir atlikdavome socialinę tarnystę. Buvo aišku: po išleistuvių stosiu į Pranciškaus Ksavero broliją, nes brolių bendruomenė buvo stipri ir draugiška. Olandas Theodore’as Jamesas Rykenas šią bendruomenę įkūrė 1839 m. Belgijoje, Briugėje. Šv. Pranciškus Ksaveras yra brolijos globėjas, nes Rykenas norėjo, kad broliai lavinimosi laikotarpiu įgytų misionierių dvasios. Broliai 10
misija atvyko apaštalauti į Ameriką 1854 m. ir pradėjo mokyti parapijų mokyklose. Greitai įsteigė gimnazijas Luisvilyje ir Baltimorėje. Vienuolijos vyresnysis šiandien gyvena Baltimorėje, o broliai tarnauja JAV, Konge ir Kenijoje. Taigi, 1963 m. įstojau į Pranciškaus Ksavero broliją ir po dvejų naujokyno metų persikėliau studijuoti į Amerikos katalikų universitetą, kurį baigiau vokiečių kalbos bei teologijos bakalauro laipsniu. Nuo 1969-ųjų iki 1996-ųjų metų tarnavau įvairiose kongregacijos gimnazijose ne tik Baltimorėje, bet ir Masačusetso, Naujojo Džersio, Pietų Karolinos valstijose. Buvau atsakingas už sporto programas, taip pat buvau gimnazijos mokinių tarybos bei alumnų asociacijos vadovas. Naujas etapas prasidėjo vienam iš brolių mane pakvietus dalyvauti gimnazijos rekolekcijų ir lyderystės programose. Jau buvau dirbęs tikybos mokytoju, o dabar atsidarė daugiau naujų durų. Ir dar vienerios durys atsivėrė atsitiktinai. Su vienu broliu diskutavome apie galimybę kada nors dirbti Centro arba Rytų Europoje, jeigu šalys čia atgautų laisvę. Ir tai atsitiko Lietuvoje 1990 metais! Kovo 11-oji tapo mano antrojo pašaukimo momentu. Žiūrint vakaro žinias Bostone man staiga kilo mintis: „Noriu būti Lietuvoje ir dirbti su jaunimu atgimimo metu.“ Bet labai greitai prisiminiau, kad aš nebekalbu lietuviškai nuo vaikystės, nes maniau, kad niekada nesilankysiu Lietuvoje, ypač sovietmečiu. Tada išsitraukiau gramatiką ir pradėjau iš naujo mokytis lietuvių kalbos. ...Pagaliau 1994 m. pirmą kartą aplankiau Lietuvą. Kitais metais sesuo Ignė Marijošiūtė man pasiūlė čia dirbti net trijose vasaros stovyklose. Baigiant pokalbį pasakiau, kad bažnytinėje aplinkoje Lietuvoje turėtų dirbti žmonės geriau nei aš kalbantys lietuviškai. O sesė Ignė atsiliepė: „Nėra kitų, nėra eilės. Esat tik jūs. Važiuokite ir nebijokite.“ 1995 m. Vilniaus oro uoste mane pasitiko kun. Rimantas Norvila ir klierikas Kęstutis Kėvalas, kartu nuvykome į pirmąją – Kauno arkivyskupijos jaunimo – stovyklą. Vėliau važiavau į Troškūnus dalyvauti stovykloje su Pedagoginio universiteto tikybos katedros studijų studentais, vadovaujamais Almos Stasiulevičiūtės. Vieną rytą atvažiavęs Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas paklausė: „Kada jūs būsite su mumis per amžius?“ Per amžius?!. Jis parašė mūsų provincijolui oficialų laišką, prašydamas mane siųsti tarnauti Lietuvoje. Vasaros kelionė pasibaigė prie Baltijos jūros su Kybartų parapijos jaunimu. Panevėžyje tarnystė prasidėjo 1996 m. pamokomis dviejose mokyklose. Dar vienas brolis atvyko tarnauti kartu su manimi. Labai greitai anglų kalbos ir tikybos mokytojai iš kitų mokyklų mane taip pat ėmė prašyti aplankyti jų pamokas, pabendrauti su mokiniais. Netrukus jaunimo sielovadą pradėjau vyskupijos Jaunimo centre. Taigi, lankiau tikybos ir etikos pamokas ne tik Panevėžio miesto, bet ir kitose vyskupijos mokyklose. Tai buvo naujas etapas, jau su vyresnių klasių mokiniais. Dar 1995 m. turėjau progą susitikti su t. Al- gimantu Gudaičiu, SJ, Bostone, kur jis baigė savo magistro programą, o 2005 m. kardinolas A. J. Bačkis mane pakvietė tarnauti Vilniuje, studentų sielovados srityje, kur t. Antanas Saulaitis, SJ, man padėjo prisitaikyti prie akademinės sielovados. Vilniuje atsitiko tas pats kaip Panevėžyje – universiteto anglų kalbos dėstytojai ir gimnazijų tikybos mokytojai mane prašė aplankyti jų paskaitas ir pamokas. Netrukus, 2007 m., t. Vytautas Sadaus- kas, SJ, pakvietė tapti Jėzuitų gimnazijos sielovados komandos nariu rengiant rekolekcijas vienuoliktokams ir dvyliktokams bei jų tėveliams, taip pat – mokytojams ir alumnams. Rekolekcijas rengėme ir Šv. Jonų bažnyčios gospelų chorui bei Taizé maldos grupei. Keliaudamas per gimnazijas, kasmet turiu progą susitikti su 4–5 tūkst. mokinių ir pasiūlyti jiems patirti dvasinio susikaupimo skonį. Šiais metais, minėdamas 60-ties metų jubiliejų Pranciškaus Ksavero brolijoje, esu dėkingas Šventajai Dvasiai ir visiems, man dovanojusiems savo įspūdžius ir palikusiems asmeninę įtaką mano gyvenimo kelionėje. 11
T. V. Šimkūno nuotr. 12
misija Šiemet minime Mažosios Lietuvos prijungimą prie Didžiosios. Bet yra dar viena Lietuva – galėtume ją pavadinti „judriąja“. Tai – visi Jūs, gyvenantys įvairiose šalyse Europoje, Šiaurės bei Pietų Amerikoje, Australijoje ir Azijoje. Vieni esate ten gimę, kiti – anksčiau ar vėliau atvykę, kuriate savo gyvenimą, auginate vaikus, o širdyje išlaikote Lietuvą ir tikėjimą. Bažnyčiai svarbūs visi lietuviai, kad ir kur jie gyventų, todėl nuo pat pradžių katalikų kunigai keliavo kartu su savo tautiečiais. Ilgą laiką visa užsienio lietuvių sielovada rūpinosi vyskupas Paulius Baltakis, OFM, o paskutiniuosius du dešimt- mečius ištikimai darbavosi prelatas Edmondas Putrimas. Jam netikėtai mirus, sutikau tęsti šį darbą kaip Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatas. Mano užduotis – visų pirma dalintis Evangelijos žinia ir džiaugsmu, padėti lietuvių parapijoms, misijoms ir bendruomenėms puoselėti bažnytinį, dvasinį gyvenimą, skatinti jaunimo sielovadą, atsiliepti į užsienio lietuvių poreikius. Tikiu, kad Kristus ne tik moko dorai gyventi, bet daug daugiau – jis yra mūsų Gelbėtojas. Sveikinu visus užsienyje dirbančius kunigus, kurie su pasiaukojimu atlieka labai svarbų darbą. Esu dėkingas tautiečiams, kurie ištikimai palaiko katalikiškas bendruomenes ir ten, kur lietuviai kunigai atvyksta rečiau. Visų indėlis yra reikšmingas, nes mes visi esame keliaujanti Dievo tauta. Noriu bendradarbiauti su visais lietuviais, organizacijomis, ypač – Pasaulio lietuvių bendruomene ir atskirų kraštų lietuvių bendruomenėmis, megzti ryšius su vyskupijomis, kurių teritorijoje yra įsikūrę lietuviai. Man svarbi ekumeninė krikščionių bendrystė. Gyvename pasaulyje, kuriame netrūksta iššūkių ir didelių pavojų. Visi laimėsime palaikydami vienybės dvasią bei ryšį su Lietuva, kuri tebūna visus vienodai jungianti motina. Visiems meldžiu Dievo palaimos, o pasauliui – teisingos taikos. Brangieji po visą pasaulį pasklidę lietuviai! Š. m. sausio 26 d. Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenariniame posėdyje arkivyskupas Lionginas Virbalas, SJ, paskirtas delegatu užsienio lietuvių katalikų sielovadai. Arkivysk. Lionginas Virbalas, SJ 13
DVASINGUMAS Paskutinių kelerių metų įvykiai, palietę visą pasaulį, – pandemija ir karas Ukrainoje, įnešė daug netikrumo, neapibrėžtumo, suardė įprastą gyvenimo ritmą. Tačiau išgyvenę „socialinių burbulų“ iššūkius, apvaldę pradžioje sunkiai tvardomus baimės ir nerimo jausmus dėl nekontroliuojamos situacijos karo kontekste, rugsėjį džiaugėmės grįžę į mokyklas. Kaip niekada anksčiau dabar patiriu, kokia didelė vertybė ir Dievo dovana turėti galimybę tiesiogiai bendrauti su žmonėmis. Per pandemiją dauguma renginių buvo atšaukti arba perkelti į virtualią aplinką. Ne išimtis ir JECSE (Jėzuitų Europos pradinio ir vidurinio ugdymo komiteto) veikla. Nepaisant to, kad įvyko keletas virtualių susitikimų, padėjusių JECSE bendruomenės nariams palaikyti ryšį, pastiprinti vienam kitą, tai neprilygo tai patirčiai, kurią parsiveždavau iš gyvų susitikimų. Prisipažinsiu, su dideliu nekantrumu laukiau Manresoje, Ispanijoje, sausio 17–20 d. vyksiančios Europos jėzuitų mokyklų sielovaDr. Vilma Šliužaitė, jėzuitiškosios tapatybės ugdymo koordinatorė „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios?..“ 14
DVASINGUMAS dos darbuotojų susitikimo – konferencijos. „Ką su savimi išsivežate į namus?“ – konferencijos pabaigoje nuskambėjo klausimas, kviečiantis apmąstyti įsimintiniausias akimirkas. Sunku ir tikriausiai neįmanoma sudėti visko, kas buvo išgirsta ir pamatyta, į šį kelių pastraipų tekstą. Esu girdėjusi sakant, kad kelionė į Manresą jėzuitams reiškia piligrimystę prie savo istorijos, pašaukimo ir dvasingumo ištakų. Manau, tai tinka kiekvienam piligrimui. Manresoje lankiausi ne pirmą kartą, tačiau kaskart keliaujant į šią vietą apima ypatingas jausmas, lydimas troškimo arčiau prisiliesti prie vietų, siejamų su Ignacu. Kardonerio upė, Šv. Ignaco ola, Aušros Mergelės Marijos bazilika, Ekstazės koplyčia (buvusi Šv. Liucijos ligoninė), Sergančio Ignaco koplyčia ir kiti objektai (iš viso 22) – tai vietos Manresoje, kur Ignacas valandų valandas meldėsi, rūpinosi ligoniais, netausodamas savo sveikatos. Čia ir jis pats patyrė gerumą bei rūpestingumą žmonių, kurie jį slaugė užklupus sunkiai ligai; čia, nepaisant žmogiško trapumo ir vidinių žaizdų, jis patyrė tokį stiprų nušvitimą, kad, kaip rašo savo autobiografijoje Piligrimo pasakojimas, „visi dalykai jam atrodė naujai“, „atrodė, kad tapo kitu žmogumi“. Patirtis Manresoje padėjo Ignacui iš naujo atrasti Dievą kaip mylintį, atleidžiantį Tėvą, veikiantį jo kasdienybėje, ir tai paskatino pradėti rašyti Dvasines pratybas, vėliau padėjusias tūkstančiams žmonių patirti gydantį ir išlaisvinantį Dievo meilės veikimą jų gyvenimuose. Vaikščiodama Ignaco pėdomis, mąstydama apie jo dvasinę kelionę, kurioje jis vis labiau atpažino Dievo valią sau ir tai, kaip galėtų šia patirtimi dalytis su kitais, buvau paskatinta pažvelgti ir į savo gyvenimą, apmąstyti, kaip Dievas veikia mano kasdienybėje, kur ir kaip jį patiriu, kokius jo ženklus atpažįstu. Esu dėkinga, kad, atsitraukusi nuo kasdienio bėgimo, turėjau kairos laiką maldoje su Dievu, galėjau atsigręžti į save, patyrinėti mintis ir jausmus, neskubėdama daryti išvadų ar impulsyvių pasiryžimų, tiesiog leisti sau būti Dievo akivaizdoje tokiai, kokia esu. Įspūdingas Manresos gamtovaizdis ir rami, kontempliatyvi aplinka Tarptautiniame dvasingumo centre, be abejo, prisidėjo prie ypatingos konferencijos atmosferos, padėjusios dalyviams atsiverti ir dalytis savo patirtimis 15
dvasingumas bei leistis į naujus kūrybinius ieškojimus. Šių metų konferencijos pagrindinė tema buvo nusakyta žodžiais iš Evangelijos pagal Luką: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios?..“ (Lk 24, 32). Daugiau kaip 60 sielovados darbuotojų iš 13 Europos jėzuitų provincijų susirinko į bendrą diskusiją ne tik aptarti iššūkių, su kuriais šiandien susiduria mūsų mokyklų bendruomenės, bet ir ieškoti būdų, kaip turėtume palydėti kitus, kad jie asmeniškai patirtų viltį Jėzuje Kristuje ir su užsidegusiomis širdimis trokštų tuo dalytis su kitais. Savo pranešime „Palydėjimas teologiniu aspektu“ t. Álvaro Lobo, SJ, žvelgdamas į šiandienos nestabilų pasaulį, visų pirma akcentavo, kaip svarbu mums mokytis patiems ir mokyti kitus išlikti viduje „subalansuotiems“ gyvenant išbalansuotame pasaulyje, t. y. ugdyti(s) gebėjimą gyventi nuolatinių pokyčių ir iššūkių akivaizdoje. Juk pasaulį nuolat ištinka vienokios ar kitokios krizės: ekonominės, politinės, švietimo, moralinės ir t. t. Pažvelgę į praeitį pamatysime, kad istorijoje visada būta krizių, vadinasi, jų bus ir ateityje. Sielovados darbuotojui ypač svarbu tai suvokti ir gebėti matyti realybę tokią, kokia ji yra. Gyventi viliantis, kad pasaulis gali būti harmoningas ir taikus, nereiškia gyventi iliuziniame tobulame pasaulyje. Grupės diskusijose priėjome prie bendros nuomonės, kad šiandienos visuomenė nepakankamai vertina nuolankumo dorybę, kuri žmogui padeda pripažinti savo ribotumą ir nepajėgumą viską kontroliuoti. Tik suvokę, kad negalime kontroliuoti „visų ir visko“, paliekame vietos Dievui, priimame jį į savo realų gyvenimą, kupiną įvairiausių iššūkių, mokomės juo pasitikėti ir viską atiduoti į rankas To, kuris yra visagalis ir iki galo ištikimas savo pažadams. Krizės ištiktame pasaulyje ypač svarbu išlaikyti viltį. „Vilties klausimas yra esminis žmogaus gyvenime ir mūsų, kaip krikščionių, misijoje, ypač – šiais laikais. Mums reikia vilties, ir ne bet kokios, o tvirtos ir patikimos vilties“, – dvidešimt ketvirtosios Pasaulio jaunimo dienos proga drąsino popiežius Benediktas XVI. Tačiau konferencijoje kalbėjusi Ana Berástegui Pedro-Viejo pabrėžė, kad nelengva išsaugoti viltį susidūrus su sunkumais, ypač jauniems žmonėms, kurie, nesulaukę reikiamo palaikymo iš suaugusiųjų, praranda gebėjimą matyti savo galimybes ateityje. Pasak Pedro-Viejo, norėdami nutiesti tiltus per nevilties bedugnes, pirmiausia turime atpažinti nevilties ženklus bei jų priežastis savo bendruomenėse. Ji kvietė apmąstyti, ką skalėje viltis – nesėkmė – nusivylimas – neviltis pasirinktų mūsų mokiniai ar kolegos, su kuriais dirbame. Kas verčia juos jaustis nelaimingais? Kokie dalykai juos gali liūdinti ar stumti į neviltį? Kaip bendraujame su mokiniu ar kolega, kuris jaučiasi prislėgtas ir apatiškas? Ar neteisiame tokio žmogaus? Ar pavyksta jį suprasti ir užjausti? O gal jo vengiame? 16
dvasingumas Mokytojų ir sielovados darbuotojų pareiga – palaikyti ir stiprinti šalia esančius, ypač mokinius, padedant jiems išsaugoti viltį dėl ateities. Bet kaip tai padaryti? Kokios vilties šaknys? Kas galėtų ją sustiprinti? Kaip galėtume tapti viltį nešančiais pasiuntiniais savo bendruomenėse? „Vilties pagrindas yra pasitikėjimas“, – pabrėžė Pedro-Viejo. Esame pašaukti auginti mokinių pasitikėjimą savimi ir kitais, jų pasitikėjimą pasauliu ir Dievu. Jėzuitų mokyklos, kaip krikščioniško gyvenimo bendruomenės, sekdamos Jėzaus Kristaus pavyzdžiu, yra įsipareigojusios kurti ir puoselėti pagarbius bei pasitikėjimu grįstus santykius. Pasak t. Lobo, mokytojai ir sielovados darbuotojai yra pašaukti būti „geraisiais ganytojais“ savo mokiniams. Kaip Jėzus nuolat vaikščiojo, valgė ir keliavo su savo mokiniais, taip ir mes turime rasti laiko būti su savaisiais. Negalime sakyti: „Baigėsi mano darbo valandos, šiandien neturiu tau laiko.“ Priešingai, turime parodyti mokiniams, kad esame pasiekiami ir prieinami („aš esu“, „aš tave girdžiu ir suprantu“, „aš pasiruošęs tau padėti“). Jėzus žvelgia į žmones gėrėdamasis. Pvz., jis mato graikės moters tikėjimą ir juo žavisi (plg. Mk 7, 24–30). Mes taip pat turime matyti savo kolegų ir mokinių potencialą ir mokėti atvirai tuo pasidžiaugti. Jėzus niekada nesmerkia. Jis mato ne tik žmogaus nuodėmes, bet visą jo tikrovės kontekstą. Mes taip pat turime stengtis atrasti tiesą, vertindami visas gyvenimo aplinkybes. Kiekvienas žmogus gali pasikeisti, ir mes turime tuo tikėti, nederėtų „klijuoti etikečių“, kurios gali tapti kliūtimi augti. Šypsena, geras žodis, komplimentas, padrąsinimas – tokie paprasti dalykai įžiebia širdyse kibirkštį, suliepsnojančią viltimi. Vilčiai palaikyti reikia asmeninio santykio su Jėzumi, kelionės su juo kasdienybėje. Viltis maitinasi ir auga iš Meilės patirties, troškimo išlikti Meilėje, kuri niekada nesibaigia, – ne tik šiame, bet ir amžinajame gyvenime. Vilties kelionė įmanoma, tik jei atpažįstame ir pripažįstame Dievo malonės veikimą savo gyvenime. Todėl būti viltį nešančiais pasiuntiniais – tai per liudijimus, buvimą kartu, pokalbius, maldą, įvairias veiklas padėti vieni kitiems giliau patirti, kad mylintis Dievas veikia mūsų gyvenime ir džiaugsmo, ir skausmo akimirkomis, suteikdamas malonių, kad galėtume atlikti mums patikėtą misiją. 17
dvasingumas Ignacas Lojola savo didžiąją gyvenimo įžvalgą įgijo sveikdamas po sunkios traumos. Iš pradžių Dievas bendravo su juo per sapnus ir jį vedė nuo savanaudiškos puikybės link pasiaukojančios tarnystės kitiems. Tačiau tik žvelgdamas atgal į savo patirtį ir ją apmąstydamas, Ignacas sugebėjo atsirinkti, kas buvo tikra. Jam prireikė daugybės metų, kad sugebėtų iki galo įsiklausyti į tai, ką sako Dievas, kad pajėgtų sutramdyti savo nevaldomus impulsus ir iš tikrųjų imtų tarnauti pasauliui. Dievas su mumis dirba lėtai ir kantriai per įvairias patirtis, tad mums reikia apmąstymo arba „žvilgsnio atgal“, kad tai pamatytume. Dienos pabaiga yra tinkamas metas atsigręžti ir įvertinti ką tik išgyventos dienos patirtį. Tikriausiai joje rasime pakilimų ir nuosmukių, juoko ir ašarų, šviesos ir tamsos. Lengviausia būtų viską nurašyti praeičiai, ją pamiršti ir susitelkti į tai, kad reikia gyventi toliau. Tačiau atlikdami šią paprastą pratybą galime atrasti nuostabių netikėtumų. Ignaciškoji technika, arba „dienos peržvalga“ (dažnai vadinama lotynišku žodžiu examen), gali būti naudinga kaip praktiškas ir veiksmingas būdas įtraukti apmąstymą į įtemptą gyvenimą. Paprastai toks apmąstymas trunka 15–20 minučių, jį galima atlikti dienos pabaigoje arba kitu tinkamu metu. Svarbiausia tai, kad, skyrę šiek tiek laiko apmąstymams ar atsigręžę į sudėtingą ir neretai karštligišką dienos patirtį, viską pamatome šiek tiek kitaip. Atrodytų, paradoksas: skirdami laiko atsigręžti atgal, mokomės labiau vertinti patirtį ir dažnai pastebime dalykus, kuriuos praleidome; pradedame suvokti mažų šviesos akimirkų svarbą ir kiekvieną dieną imame vertinti kaip dovaną. Pirmiausia stengiamės padėkoti Dievui už viską, kas nutiko gera. Tai padeda pakeisti įprastą, ir dažnai neigiamą, požiūrį į viltingesnį ir dieviškesnį. Tik paskui kviečiame Jėzų peržvelgti mūsų dieną, kuri prieš mus sukasi kaip filmas. Matydami ją taip, kaip mato Jis, suvokiame, kaip nuostabiai Dievas yra ir veikia pasaulyje. Šitaip mes atpažįstame, kaip ir kur bendradarbiavome su Dievu, o kur ne. Suvokiame, kaip galėtume apsispręsti ateityje veikti geriau. Tikslas yra ne barti save dėl nesėkmių ar klaidų, bet įsipareigoti stengtis gyventi taip, kaip Dievas iš mūsų nori. Praktikuojant tokią dienos peržvalgą, ilgainiui galima „pajausti“ arba „nujausti“, kas buvo gera ir tikrai iš Dievo, o kas – priešingai. Tai skatina mūsų pasiryžimą kitą dieną gyventi sąmoningiau, įžvalgiau ir aktyviau, o mūsų maldą tiesiog daro aktyvią ir gyvą. Kad to pasiektume, reikia kantriai lavintis, tačiau ilgainiui ši praktika veiksmingai padeda, kad mūsų krikščioniškasis įsipareigojimas taptų tikrove priimant sprendimus ir veikiant. Be to, naudinga „apdoroti“ dienos patirtį, viską permąstyti, pažvelgti į savo dieną Dievo akimis ir su ja susitaikyti, kad galėtume ją atiduoti Jam ir gerai išsimiegotume. Br. Brendan McManus, SJ Sąžinės peržvalga – apmąstymo paradoksas 18
Gali būti naudinga savo pastebėjimus ar įžvalgas užsirašyti, kad jas geriau įsidėmėtumėte. Baigiant šį pratimą natūraliai kyla noras pažvelgti į ateinančią dieną: ko joje norėtumėte, ko linkėtumėte sau išvengti? Verta skirti laiko, galbūt kaip atskiram pratimui, ir pasvarstyti, ko iš tikrųjų trokštate, kas patenkintų jūsų sielą. Visa tai padeda dar artimiau patirti Dievą, kuris nori mums geriausio, kuris bando su mumis bendrauti per apmąstymą ir maldą. https://jesuit.ie/blog/brendan-mcmanus/ examen-the-paradox-of-reflection/ Iš anglų kalbos vertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ Raskite ramią vietą ir pasistenkite skirti bent 15 minučių. Kai kuriems žmonėms padeda uždegta žvakė, kad prisimintų, jog reikia „gyventi šviesoje“. Penki žingsniai: 1. Paprašykite Dievą šviesos. Pabandykite pažvelgti į dieną Dievo, o ne vien savo akimis. Atkreipkite dėmesį į tai, kas išryškėja. 2. Padėkokite. Išsiugdykite dėkingumą už tai, kad ką tik išgyventa diena yra Dievo dovana. Galbūt tam reikės vidinės kovos, nes gali dominuoti negatyvumas, tačiau visada yra šviesių dalykų, tad sutelkite dėmesį į juos. 3. Peržvelkite dieną chronologiškai. Atsigręžkite į ką tik prabėgusią dieną vedami Šventosios Dvasios. Dažnai galite nustebti, kiek nuveikta darbų, sutikta žmonių – galbūt daugelį dalykų buvote bepamirštą. 4. Pažvelkite ir į savo klaidas ar trūkumus. Pripažinkite, kas buvo negerai, ir priimkite tai. Pagalvokite, ką galite daryti, kad patobulėtumėte. 5. Žvelkite į ateinančią dieną. Prašykite Dievo pagalbos, kad ją deramai pragyventumėte, įsipareigokite mokytis ir tobulėti. T. V. Šimkūno nuotr. 19
dvasingumas Iš pažiūros Ignacas atrodo rimtas, šiek tiek rūstus, griežtas sau ir kitiems, labai tvarkingas ir kruopštus, visada viską kontroliuojantis – priešingybė žaismingumui. Tačiau pabandykime pažvelgti į jį įdėmiau. Jaunystėje Ignacas mėgo riteriškus žaidimus: jodinėjimą, fechtavimą, ritualizuotas kovas dėl garbės, taip pat riterišką platoniškos meilės išraišką, iš tolo aukštinant kilmingą damą ir kovose siekiant jai laimėti pergalės prizą. Ignacas turėjo lakią vaizduotę. Kai ilgus mėnesius nuobodžiaudamas gulėjo lovoje Lojolos pilyje, įsivaizdavo kelis savo būsimo gyvenimo scenarijus ir iš jų mokėsi pirmųjų dvasių atpažinimo žingsnių. Tai, ką vadiname nuoboduliu, yra betikslis laikas. Tuo metu verčiau galėtume įsitraukti į žaidimą, pasitelkę vaizduotę ar kitaip... Savo Dvasinių pratybų knygoje Ignacas mus moko naudotis vaizduote. Atliekantys Pratybas dažnai įsivaizduoja biblines istorijas. Jie „vaidina“ jas savo mintyse, tarsi spektaklį scenoje, susitapatindami su vienu ar kitu asmeniu ir atrasdami jame savo gyvenimo bruožų. Taip jie naujai interpretuoja savo kasdienį gyvenimą arba atpažįsta žinią ateičiai. Per šį žaidimą Biblija tarsi prabyla į žmogaus gyvenimą, o tai, kas jaudina jo širdį ir ką jis atpažįsta, tampa malda, padedančia užmegzti glaudesnį ryšį su Dievu. Svarbu į šias pratybas žvelgti žaismingai, t. y. ne užsispyrus siekti užsibrėžtų rezultatų, bet laisvai ir atvirai stebėti, ar kas nors ryškėja, pavyzdžiui, paguoda ir džiaugsmas. Svarbiausia – suvokti, kad tai galiausiai yra dovana iš aukščiau. Kartais ji suteikiama, o kartais ne. Žaismingas bei dvasingas žmogus nesistengia tų dalykų pasiekti pats, jis dėkingai priima tai, ką gauna. Kaip sparčiai augančios jėzuitų vienuolijos generalinis vyresnysis, Ignacas nuolat turėjo priimti sprendimus. Susidūręs su sudėtingais klausimais, jis, be abejo, kartu su patarėjais svarstydavo įvairius galimus variantus ir dažnai juos įsivaizduodavo. Tokie pratimai padeda, kaip šiandien sakome, į projektą žvelgti ir emociškai, ir racionaliai, pamatyti ir įvertinti jo privalumus bei trūkumus. Jėzuitų vienuolijos valdymo struktūrose vaizduotės ir fantazijos pratimai naudojami iki šiol. Ignacas daug dėmesio skyrė užmiesčio viloms, skirtoms bendrabrolių jėzuitų poilsiui, įrengti. Jis nurodė, kad ten jie turėtų žaisti. Mintyse turėjo žaidimą, išmoktą Paryžiuje, Sorbonos universitete. Jam naudojamos mažos medinės lentelės, kurios smūgiuojant stumiamos prie stalo krašto. Laimi tas, kuriam pavyksta savo lentelę pristumti kuo arčiau krašto, kad ji nenukristų ant grindų. Kaip rodo Ignaco laiškai ir daugybės pokalbių su juo aprašymai, Ignacas turėjo puikų humoro jausmą. Subtilus, pakylėjantis humoras, ko gero, yra pats gražiausias būdas žaisti. Ar Ignacas buvo žaismingas? Be abejo, kai to reikėjo, jis galėjo rimtai bei efektyviai kalbėti ir dirbti. Ir vis dėlto jis žinojo, kad žmonėms reikia atokvėpio valandėlių, per kurias jie galėtų laisvai ir linksmai žaisti. Net jo malda turėjo žaismingą pusę. Taip, galime sakyti, kad Ignacas buvo žaismingas. Jesuiten 2022 4 Iš vokiečių kalbos vertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ T. Stefan Kiechle, SJ Ar Ignacas buvo žaismingas 20
draugijoje 2019 m. vasario 5 d., minint 28-ąsias mirties metines, Romoje oficialiai pradėta t. Pedro Arrupės, SJ, 28-ojo Jėzaus Draugijos generalinio vyresniojo, beatifikacijos ir kanonizacijos byla. Paskelbdamas šią žinią, dabartinis Draugijos generolas t. Arturo Sosa apibūdino t. Arrupę kaip „tiesos žmogų, įsišaknijusį Kristuje ir atsidavusį misijai, kurios didžiausias stebuk- las tas, kad šiandien esame čia“. Jis kvietė melstis dėl t. Arrupės bylos ir bendradarbiauti teikiant naudingą informaciją apie pamaldumą buvusiam Jėzaus Draugijos generaliniam vyresniajam. T. Arrupė į Draugiją įstojo 1927 m., o kunigu įšventintas 1936 m. Vėliau kaip misionierius išvyko į Japoniją. Buvo jėzuitų naujokyno ma- gistras Hirošimoje, kai 1945 m. JAV numetė atominę bombą, bemaž visiškai sugriovusią miestą. Kadangi prieš įstodamas į Draugiją t. Arrupė studijavo mediciną, naujokyną pertvarkė į laikiną ligoninę. Tai, ką jis patyrė Hirošimoje, giliai paveikė jo gyvenimą ir pasaulėžiūrą. 1958 m. t. Arrupė buvo paskirtas Japonijos jėzuitų provincijolu. 1965-aisiais, kai Bažnyčia išgyveno aštrią krizę, 31-oji Draugijos generalinė kongregacija jį išrinko generaliniu vyresniuoju. Prancūzas jėzuitas Maurice’as Giulianis ragino: „Mums reikia generolo, turinčio visuotinę gėrio viziją ir gebančio bendradarbiauti šio pasaulio išganyme.“ T. Arrupė atitiko šį apibūdinimą. Šis malonus ir broliškas baskas pasirodė esąs Apvaizdos siųstas vedlys, įkvėptas Dvasios, atidus laiko ženklams, tarnaujantis Bažnyčiai, kurią labai mylėjo, taip pat – teisingumui ir vargšams. Būdamas generalinis vyresnysis, jis drąsino savo brolius ir bendradarbius tarnystėje atkreipti dėmesį į Vatikano II susirinkimo kvietimą grįžti prie Draugijos šaknų ir pirmiausia rūpintis neturtingaisiais. 32-oji generalinė kongregacija (1974–1975) ketvirtu dek- retu Jėzaus Draugijos misiją apibrėžė taip: „Tarnauti tikėjimui ir skleisti teisingumą.“ Laukiant tėvo Pedro Arrupės kanonizacijos Pirmiausia jaunus žmones būtina ugdyti kaip tuos, kurie gyvena ne dėl savęs, bet dėl Dievo, dėl Kristaus – kaip VYRUS IR MOTERIS KITIEMS. 21
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==