dvasingumas bei leistis į naujus kūrybinius ieškojimus. Šių metų konferencijos pagrindinė tema buvo nusakyta žodžiais iš Evangelijos pagal Luką: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios?..“ (Lk 24, 32). Daugiau kaip 60 sielovados darbuotojų iš 13 Europos jėzuitų provincijų susirinko į bendrą diskusiją ne tik aptarti iššūkių, su kuriais šiandien susiduria mūsų mokyklų bendruomenės, bet ir ieškoti būdų, kaip turėtume palydėti kitus, kad jie asmeniškai patirtų viltį Jėzuje Kristuje ir su užsidegusiomis širdimis trokštų tuo dalytis su kitais. Savo pranešime „Palydėjimas teologiniu aspektu“ t. Álvaro Lobo, SJ, žvelgdamas į šiandienos nestabilų pasaulį, visų pirma akcentavo, kaip svarbu mums mokytis patiems ir mokyti kitus išlikti viduje „subalansuotiems“ gyvenant išbalansuotame pasaulyje, t. y. ugdyti(s) gebėjimą gyventi nuolatinių pokyčių ir iššūkių akivaizdoje. Juk pasaulį nuolat ištinka vienokios ar kitokios krizės: ekonominės, politinės, švietimo, moralinės ir t. t. Pažvelgę į praeitį pamatysime, kad istorijoje visada būta krizių, vadinasi, jų bus ir ateityje. Sielovados darbuotojui ypač svarbu tai suvokti ir gebėti matyti realybę tokią, kokia ji yra. Gyventi viliantis, kad pasaulis gali būti harmoningas ir taikus, nereiškia gyventi iliuziniame tobulame pasaulyje. Grupės diskusijose priėjome prie bendros nuomonės, kad šiandienos visuomenė nepakankamai vertina nuolankumo dorybę, kuri žmogui padeda pripažinti savo ribotumą ir nepajėgumą viską kontroliuoti. Tik suvokę, kad negalime kontroliuoti „visų ir visko“, paliekame vietos Dievui, priimame jį į savo realų gyvenimą, kupiną įvairiausių iššūkių, mokomės juo pasitikėti ir viską atiduoti į rankas To, kuris yra visagalis ir iki galo ištikimas savo pažadams. Krizės ištiktame pasaulyje ypač svarbu išlaikyti viltį. „Vilties klausimas yra esminis žmogaus gyvenime ir mūsų, kaip krikščionių, misijoje, ypač – šiais laikais. Mums reikia vilties, ir ne bet kokios, o tvirtos ir patikimos vilties“, – dvidešimt ketvirtosios Pasaulio jaunimo dienos proga drąsino popiežius Benediktas XVI. Tačiau konferencijoje kalbėjusi Ana Berástegui Pedro-Viejo pabrėžė, kad nelengva išsaugoti viltį susidūrus su sunkumais, ypač jauniems žmonėms, kurie, nesulaukę reikiamo palaikymo iš suaugusiųjų, praranda gebėjimą matyti savo galimybes ateityje. Pasak Pedro-Viejo, norėdami nutiesti tiltus per nevilties bedugnes, pirmiausia turime atpažinti nevilties ženklus bei jų priežastis savo bendruomenėse. Ji kvietė apmąstyti, ką skalėje viltis – nesėkmė – nusivylimas – neviltis pasirinktų mūsų mokiniai ar kolegos, su kuriais dirbame. Kas verčia juos jaustis nelaimingais? Kokie dalykai juos gali liūdinti ar stumti į neviltį? Kaip bendraujame su mokiniu ar kolega, kuris jaučiasi prislėgtas ir apatiškas? Ar neteisiame tokio žmogaus? Ar pavyksta jį suprasti ir užjausti? O gal jo vengiame? 16
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==