dvasingumas Mokytojų ir sielovados darbuotojų pareiga – palaikyti ir stiprinti šalia esančius, ypač mokinius, padedant jiems išsaugoti viltį dėl ateities. Bet kaip tai padaryti? Kokios vilties šaknys? Kas galėtų ją sustiprinti? Kaip galėtume tapti viltį nešančiais pasiuntiniais savo bendruomenėse? „Vilties pagrindas yra pasitikėjimas“, – pabrėžė Pedro-Viejo. Esame pašaukti auginti mokinių pasitikėjimą savimi ir kitais, jų pasitikėjimą pasauliu ir Dievu. Jėzuitų mokyklos, kaip krikščioniško gyvenimo bendruomenės, sekdamos Jėzaus Kristaus pavyzdžiu, yra įsipareigojusios kurti ir puoselėti pagarbius bei pasitikėjimu grįstus santykius. Pasak t. Lobo, mokytojai ir sielovados darbuotojai yra pašaukti būti „geraisiais ganytojais“ savo mokiniams. Kaip Jėzus nuolat vaikščiojo, valgė ir keliavo su savo mokiniais, taip ir mes turime rasti laiko būti su savaisiais. Negalime sakyti: „Baigėsi mano darbo valandos, šiandien neturiu tau laiko.“ Priešingai, turime parodyti mokiniams, kad esame pasiekiami ir prieinami („aš esu“, „aš tave girdžiu ir suprantu“, „aš pasiruošęs tau padėti“). Jėzus žvelgia į žmones gėrėdamasis. Pvz., jis mato graikės moters tikėjimą ir juo žavisi (plg. Mk 7, 24–30). Mes taip pat turime matyti savo kolegų ir mokinių potencialą ir mokėti atvirai tuo pasidžiaugti. Jėzus niekada nesmerkia. Jis mato ne tik žmogaus nuodėmes, bet visą jo tikrovės kontekstą. Mes taip pat turime stengtis atrasti tiesą, vertindami visas gyvenimo aplinkybes. Kiekvienas žmogus gali pasikeisti, ir mes turime tuo tikėti, nederėtų „klijuoti etikečių“, kurios gali tapti kliūtimi augti. Šypsena, geras žodis, komplimentas, padrąsinimas – tokie paprasti dalykai įžiebia širdyse kibirkštį, suliepsnojančią viltimi. Vilčiai palaikyti reikia asmeninio santykio su Jėzumi, kelionės su juo kasdienybėje. Viltis maitinasi ir auga iš Meilės patirties, troškimo išlikti Meilėje, kuri niekada nesibaigia, – ne tik šiame, bet ir amžinajame gyvenime. Vilties kelionė įmanoma, tik jei atpažįstame ir pripažįstame Dievo malonės veikimą savo gyvenime. Todėl būti viltį nešančiais pasiuntiniais – tai per liudijimus, buvimą kartu, pokalbius, maldą, įvairias veiklas padėti vieni kitiems giliau patirti, kad mylintis Dievas veikia mūsų gyvenime ir džiaugsmo, ir skausmo akimirkomis, suteikdamas malonių, kad galėtume atlikti mums patikėtą misiją. 17
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==