dvasingumas Ignacas Lojola savo didžiąją gyvenimo įžvalgą įgijo sveikdamas po sunkios traumos. Iš pradžių Dievas bendravo su juo per sapnus ir jį vedė nuo savanaudiškos puikybės link pasiaukojančios tarnystės kitiems. Tačiau tik žvelgdamas atgal į savo patirtį ir ją apmąstydamas, Ignacas sugebėjo atsirinkti, kas buvo tikra. Jam prireikė daugybės metų, kad sugebėtų iki galo įsiklausyti į tai, ką sako Dievas, kad pajėgtų sutramdyti savo nevaldomus impulsus ir iš tikrųjų imtų tarnauti pasauliui. Dievas su mumis dirba lėtai ir kantriai per įvairias patirtis, tad mums reikia apmąstymo arba „žvilgsnio atgal“, kad tai pamatytume. Dienos pabaiga yra tinkamas metas atsigręžti ir įvertinti ką tik išgyventos dienos patirtį. Tikriausiai joje rasime pakilimų ir nuosmukių, juoko ir ašarų, šviesos ir tamsos. Lengviausia būtų viską nurašyti praeičiai, ją pamiršti ir susitelkti į tai, kad reikia gyventi toliau. Tačiau atlikdami šią paprastą pratybą galime atrasti nuostabių netikėtumų. Ignaciškoji technika, arba „dienos peržvalga“ (dažnai vadinama lotynišku žodžiu examen), gali būti naudinga kaip praktiškas ir veiksmingas būdas įtraukti apmąstymą į įtemptą gyvenimą. Paprastai toks apmąstymas trunka 15–20 minučių, jį galima atlikti dienos pabaigoje arba kitu tinkamu metu. Svarbiausia tai, kad, skyrę šiek tiek laiko apmąstymams ar atsigręžę į sudėtingą ir neretai karštligišką dienos patirtį, viską pamatome šiek tiek kitaip. Atrodytų, paradoksas: skirdami laiko atsigręžti atgal, mokomės labiau vertinti patirtį ir dažnai pastebime dalykus, kuriuos praleidome; pradedame suvokti mažų šviesos akimirkų svarbą ir kiekvieną dieną imame vertinti kaip dovaną. Pirmiausia stengiamės padėkoti Dievui už viską, kas nutiko gera. Tai padeda pakeisti įprastą, ir dažnai neigiamą, požiūrį į viltingesnį ir dieviškesnį. Tik paskui kviečiame Jėzų peržvelgti mūsų dieną, kuri prieš mus sukasi kaip filmas. Matydami ją taip, kaip mato Jis, suvokiame, kaip nuostabiai Dievas yra ir veikia pasaulyje. Šitaip mes atpažįstame, kaip ir kur bendradarbiavome su Dievu, o kur ne. Suvokiame, kaip galėtume apsispręsti ateityje veikti geriau. Tikslas yra ne barti save dėl nesėkmių ar klaidų, bet įsipareigoti stengtis gyventi taip, kaip Dievas iš mūsų nori. Praktikuojant tokią dienos peržvalgą, ilgainiui galima „pajausti“ arba „nujausti“, kas buvo gera ir tikrai iš Dievo, o kas – priešingai. Tai skatina mūsų pasiryžimą kitą dieną gyventi sąmoningiau, įžvalgiau ir aktyviau, o mūsų maldą tiesiog daro aktyvią ir gyvą. Kad to pasiektume, reikia kantriai lavintis, tačiau ilgainiui ši praktika veiksmingai padeda, kad mūsų krikščioniškasis įsipareigojimas taptų tikrove priimant sprendimus ir veikiant. Be to, naudinga „apdoroti“ dienos patirtį, viską permąstyti, pažvelgti į savo dieną Dievo akimis ir su ja susitaikyti, kad galėtume ją atiduoti Jam ir gerai išsimiegotume. Br. Brendan McManus, SJ Sąžinės peržvalga – apmąstymo paradoksas 18
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==