Po įspūdingo įvykio – duonos padauginimo – virš Genezareto ežero kilusi audra Jėzaus mokinius užklumpa valtyje. Jie pasimetę. Jėzaus klausimas nuskamba kaip iššūkis baimei: „Ko šitaip bijote? Kurgi jūsų tikėjimas?“ Eidamas pas juos, Jėzus nori perduoti vienintelę žinią: „Pasitikėkite! Tai aš, nebijokite!“ Pirmą kartą kilus audrai, Jėzus miega valties gale. Audrai užėjus antrą kartą, mokiniai desperatiškai irkluoja prieš vėją, o Jėzus yra ant kranto – vienas pats, paniręs maldoje. Abiejose mokinius ištikusiose situacijose Jėzaus tarsi nėra, jis nedalyvauja. Kai krikščionių bendruomenėse kyla nesutarimų audra ir baigiamuoju Mato evangelijos pažadu: „Esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“, vaidų nuraminti nepavyksta, šie du pasakojimai daliai tikinčiųjų taip pat primena tą Jėzaus „nebuvimą“, kurį dabar išgyvena mokiniai. Tikėti – tai, nepaisant regimo Jėzaus nedalyvavimo, būti tikriems, kad Prisikėlusysis yra su mumis ir keliauja drauge visais mūsų istorijos keliais. O tam reikia, kad tikintieji išgirstų ir kas buvo pasakyta mokiniams per Paskutinę vakarienę: „Jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas“ (Jn 16, 7). Šitai tikrai esame girdėję, bet jei išgirstame pakartotinai, tai padeda tikėjimui įveikti baimę. „Ko miegi?“ – klausia psalmininkas. Neapsakomos nelaimės ištiktas Jobas irgi norėtų „pasiaiškinti“ su Dievu, tačiau jam belieka konstatuoti tik tai, kad Dievo su juo nėra: „Eidamas į priekį, jo nerandu; einu atgal, negaliu jo pastebėti. Kairėje jis slepiasi, tik negaliu jo rasti; gręžiuosi į dešinę, bet negaliu jo matyti“ (Job 23, 8–9). Toliau perduodami tokie Jobo žodžiai: „Betgi jis žino kiekvieną mano žingsnį!“ Tikėjimas mums nesuteikia galios Kristaus kelių matyti tarsi žemėlapyje. Tikėjimas – tai visų pirma vidinė laimė atpažinti, kad tarp mūsų besidriekiantis Jo kelias yra ir mūsų kelias. Ir víltis, kad Jis niekada neapleis kelių, kuriais keliauja žmonės, kurdami savo istoriją – kartais netgi itin skausmingą – pasaulyje, kuriame taip sudėtinga gyventi. Tarp įvairių baimių, persekiojančių mus gyvenimo kelionėje, šiuo metu viena tiesiog reikalauja, kad žmogus parodytų savo galią ne tik gamtai, bet ir žmogiškajai prigimčiai. Kaip suvaldyti vis didesnę jėgą, kurią jam kasdien į rankas įduoda technologijos? Nuo 2003-ųjų prasidėję besikartojantys ir stiprėjantys vasaros karščiai atskleidė vis didėjančio planetos atšilimo pavojų. Dujų išskyrimas į aplinką yra mūsų išsivysčiusios visuomenės tikrovė, su kuria dauguma šalių elgiasi neatsakingai. Štai iš kur kyla ateities baimė. Ir ši baimė taip pat didina kai kurių tikinčiųjų įsitikinimą, kad ne tik visuomenė prarado orientyrą, bet kad pasaulis apskritai yra blogas ir dėl to baudžiamas Dievo. Krikščionys turėtų kaip įmanydami vengti užsikrėsti tokiomis nuotaikomis. O padėti jiems gali tiktai apsisprendimas baimės vietą užleisti tikėjimui. „Nugalėjote [...], nes tasai, kuris jumyse, didesnis už tą, kuris pasaulyje“, – patikina apaštalas Jonas savo Pirmajame laiške (1 Jn 4, 4), paaiškindamas, kad pergalę prieš paGaston Petri Tikėjimas įveikia baimę T. V. Šimkūno nuotr. 28
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==