dvasingumas saulį įgalina mūsų tikėjimas. Prieš pasaulį, – nors Jonui pasaulis yra ne vien kūrinija, bet ir blogio galia, jo poveikis tūkstančiams žmonių. Prieš pasaulį, – nes tai, kas pirmiausia jame tiesiogiai krenta į akis, iš esmės nebeturi sąsajų su tikėjimu. Dėl to reikėtų, kad tikėjimas kažkokiu būdu įveiktų tos regimybės pastatytas užtvaras – galbūt sukeldamas nuostabą įtikėjusiems. Kartais tikėjimas, atrodytų, įgyjamas ramiai. Deja, jo vis mažiau ir mažiau turi tie, kurie patiria religinį poreikį, bet kaip įmanydami ieško jo vietose, vien atitinkančiose jų lūkesčius. Kai tikėjimas nustoja būti natūraliu paveldu, didelę svarbą įgyja „aš“, kuriuo prasideda Tikėjimo išpažinimas. Gerai žinome, kad niekas negali kalbėti už kitą, lygiai kaip niekas negali vietoje kito numirti. Štai kodėl, Tikėjimo išpažinimą bažnyčioje kalbėdami visi kartu, vis tiek kiekvienas pradedame „tikiu“. Taip tarsi primindami patys sau, kad už mus niekas negali ir įtikėti. Tikėjimas – visuomet yra ypatingas nuotykis. Nors juo dalijamės bendruomenėje, tačiau jokia bendruomenė, kad ir kokia broliška būtų, nesugebėtų atleisti savo brolio nuo kovos už tikėjimą, kurią jis turi kovoti pats ir kurioje iš paties Kristaus pelnomas apdovanojimas už „pergalę prieš pasaulį“. Ar šiandienos visuomenėje krikščionys yra dauguma ar mažuma? Tiksliai į šį klausimą atsakyti neįmanoma. Kad ir kokie būtų išoriniai krikščionio požymiai, niekas negali pasakyti, kas iš tiesų vyksta kiekvieno širdyje ir kur yra toji riba tarp tikėjimo ir netikėjimo. Dėl to būtų įstabu, jeigu tuomet, kai pradeda užvaldyti baimė, įvairaus amžiaus vyrai ir moterys, gavę bent kokį religinį ugdymą, įveikę gyvenimo kelią ir suvokę, kas jame buvo svarbiausia, įstengtų pasakyti, kad didžiausia pergalė – ir prieš baimę – yra ištarti „aš tikiu“. Vie chretienne, Nr. 492 Parengė Jūratė Grabytė Spaudai rengiamoje arkivysk. Liongino Virbalo, SJ, knygoje „Sekmadienių stabtelėjimai. Evangelijų meditacijos“, kurią išleis „Magnificat leidiniai“, rasime sekmadienio liturginių skaitinių, pirmiausia evangelijų, apmąstymus. Šiomis labai asmeniškomis eseistinėmis meditacijomis net trejus metus, apimdamas visą sekmadienio liturginių skaitinių ciklą, arkivyskupas pirmiausia dalijosi su feisbuko skaitytojais. Dabar meditacijos publikuojamos vienoje knygoje. „Nesiekiau nuosekliai komentuoti evangelijų tekstų, jų nagrinėti ar pritaikyti mūsų dienoms. Tiesiog visą savaitę atidžiai skaitant ir apmąstant Dievo žodį atsiskleisdavo nauji jo aspektai, pavykdavo pastebėti prasmingų sąsajų su kitomis Šventojo Rašto knygomis, kildavo troškimas tiesiogiai kreiptis į Viešpatį. Visa tai ir liko užfiksuota šiuose trumpuose bei gana įvairiuose tekstuose“, – pristatydamas savo knygą rašo arkivysk. L. Virbalas. 29
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==