misija atvyko apaštalauti į Ameriką 1854 m. ir pradėjo mokyti parapijų mokyklose. Greitai įsteigė gimnazijas Luisvilyje ir Baltimorėje. Vienuolijos vyresnysis šiandien gyvena Baltimorėje, o broliai tarnauja JAV, Konge ir Kenijoje. Taigi, 1963 m. įstojau į Pranciškaus Ksavero broliją ir po dvejų naujokyno metų persikėliau studijuoti į Amerikos katalikų universitetą, kurį baigiau vokiečių kalbos bei teologijos bakalauro laipsniu. Nuo 1969-ųjų iki 1996-ųjų metų tarnavau įvairiose kongregacijos gimnazijose ne tik Baltimorėje, bet ir Masačusetso, Naujojo Džersio, Pietų Karolinos valstijose. Buvau atsakingas už sporto programas, taip pat buvau gimnazijos mokinių tarybos bei alumnų asociacijos vadovas. Naujas etapas prasidėjo vienam iš brolių mane pakvietus dalyvauti gimnazijos rekolekcijų ir lyderystės programose. Jau buvau dirbęs tikybos mokytoju, o dabar atsidarė daugiau naujų durų. Ir dar vienerios durys atsivėrė atsitiktinai. Su vienu broliu diskutavome apie galimybę kada nors dirbti Centro arba Rytų Europoje, jeigu šalys čia atgautų laisvę. Ir tai atsitiko Lietuvoje 1990 metais! Kovo 11-oji tapo mano antrojo pašaukimo momentu. Žiūrint vakaro žinias Bostone man staiga kilo mintis: „Noriu būti Lietuvoje ir dirbti su jaunimu atgimimo metu.“ Bet labai greitai prisiminiau, kad aš nebekalbu lietuviškai nuo vaikystės, nes maniau, kad niekada nesilankysiu Lietuvoje, ypač sovietmečiu. Tada išsitraukiau gramatiką ir pradėjau iš naujo mokytis lietuvių kalbos. ...Pagaliau 1994 m. pirmą kartą aplankiau Lietuvą. Kitais metais sesuo Ignė Marijošiūtė man pasiūlė čia dirbti net trijose vasaros stovyklose. Baigiant pokalbį pasakiau, kad bažnytinėje aplinkoje Lietuvoje turėtų dirbti žmonės geriau nei aš kalbantys lietuviškai. O sesė Ignė atsiliepė: „Nėra kitų, nėra eilės. Esat tik jūs. Važiuokite ir nebijokite.“ 1995 m. Vilniaus oro uoste mane pasitiko kun. Rimantas Norvila ir klierikas Kęstutis Kėvalas, kartu nuvykome į pirmąją – Kauno arkivyskupijos jaunimo – stovyklą. Vėliau važiavau į Troškūnus dalyvauti stovykloje su Pedagoginio universiteto tikybos katedros studijų studentais, vadovaujamais Almos Stasiulevičiūtės. Vieną rytą atvažiavęs Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas paklausė: „Kada jūs būsite su mumis per amžius?“ Per amžius?!. Jis parašė mūsų provincijolui oficialų laišką, prašydamas mane siųsti tarnauti Lietuvoje. Vasaros kelionė pasibaigė prie Baltijos jūros su Kybartų parapijos jaunimu. Panevėžyje tarnystė prasidėjo 1996 m. pamokomis dviejose mokyklose. Dar vienas brolis atvyko tarnauti kartu su manimi. Labai greitai anglų kalbos ir tikybos mokytojai iš kitų mokyklų mane taip pat ėmė prašyti aplankyti jų pamokas, pabendrauti su mokiniais. Netrukus jaunimo sielovadą pradėjau vyskupijos Jaunimo centre. Taigi, lankiau tikybos ir etikos pamokas ne tik Panevėžio miesto, bet ir kitose vyskupijos mokyklose. Tai buvo naujas etapas, jau su vyresnių klasių mokiniais. Dar 1995 m. turėjau progą susitikti su t. Al- gimantu Gudaičiu, SJ, Bostone, kur jis baigė savo magistro programą, o 2005 m. kardinolas A. J. Bačkis mane pakvietė tarnauti Vilniuje, studentų sielovados srityje, kur t. Antanas Saulaitis, SJ, man padėjo prisitaikyti prie akademinės sielovados. Vilniuje atsitiko tas pats kaip Panevėžyje – universiteto anglų kalbos dėstytojai ir gimnazijų tikybos mokytojai mane prašė aplankyti jų paskaitas ir pamokas. Netrukus, 2007 m., t. Vytautas Sadaus- kas, SJ, pakvietė tapti Jėzuitų gimnazijos sielovados komandos nariu rengiant rekolekcijas vienuoliktokams ir dvyliktokams bei jų tėveliams, taip pat – mokytojams ir alumnams. Rekolekcijas rengėme ir Šv. Jonų bažnyčios gospelų chorui bei Taizé maldos grupei. Keliaudamas per gimnazijas, kasmet turiu progą susitikti su 4–5 tūkst. mokinių ir pasiūlyti jiems patirti dvasinio susikaupimo skonį. Šiais metais, minėdamas 60-ties metų jubiliejų Pranciškaus Ksavero brolijoje, esu dėkingas Šventajai Dvasiai ir visiems, man dovanojusiems savo įspūdžius ir palikusiems asmeninę įtaką mano gyvenimo kelionėje. 11
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==