misija klasės. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad visose mokyklos patalpose, skirtose pamokoms, sėdėdavo po 50 dviejų skirtingų klasių vaikų. Po Antrojo pasaulinio karo dar daugiau lietuvių atvyko gyventi ir dirbti Amerikos miestuose. Ten jie įkūrė savo institucijas. Vadinamieji „dipukai“ (displaced person) organizuodavo lietuviškas šeštadienio pamokas savo vaikams, nes turėjo viltį sugrįžti į Lietuvą. Tačiau, laikui bėgant, jų vaikai išaugo, susituokė su amerikiečiais ir dabar gyvena Baltimorės priemiesčiuose. Tik du iš 22-iejų mano klasės draugų susituokė su lietuviais. Ryšiai su mokslo draugais išliko iki šiol. Laisvalaikiu lietuviai burdavosi Lietuvių namuose (Lithuanian Hall), kur ir šiandien dar galima pabendrauti ir paragauti lietuviškų patiekalų penktadieniais. Lietuvių namai taip pat turi savo archyvą ir biblioteką. Baltimorės lietuvių biblioteka yra sukaupusi labai vertingų ir retų knygų. Šv. Alfonso mokykloje radau savo asmeninį pašaukimą. Mūsų ilgametė auklėtoja ir mokyklos direktorė, mums mokantis aštuntoje klasėje, baigė savo kadenciją, o mokyklos direktore bei mūsų klasės auklėtoja tapo buvusi mano dėdės auklėtoja seselė Marija Menalis. Netikėtai mane aplankė ypatingas džiaugsmas, kad mokykloje galiu būti kartu su ja. Vieną dieną joje pasirodė arkivyskupijos kunigas, kuris lankė visų katalikiškų mokyklų aštuntas klases ir kalbėjo apie pašaukimą, bet tik apie kunigystę. Man iš tos paskaitos įstrigo vienas klausimas: „O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?“ (Mk 8, 36). Sugrįžęs namo pasakiau tėveliams: „Noriu būti kunigas.“ Jie atsiliepė: „Ne. Tu eisi į gimnaziją.“ Taip ilgokam atitolau nuo lietuviškos bendruomenės, nes mokiausi Mount Saint Joseph gimnazijoje, kur susitikau su naujais mokytojais – Pranciškaus Ksavero bendruomenės broliais. Kadangi mokykloje dirbę broliai buvo ir sporto treneriai, aš tapau bėgimo komandos nariu, dalyvavau gimnazijos chore ir kitose moksleivių organizacijose. Tarp jų buvo Marijos sodalicija, kurioje kartu melsdavomės ir atlikdavome socialinę tarnystę. Buvo aišku: po išleistuvių stosiu į Pranciškaus Ksavero broliją, nes brolių bendruomenė buvo stipri ir draugiška. Olandas Theodore’as Jamesas Rykenas šią bendruomenę įkūrė 1839 m. Belgijoje, Briugėje. Šv. Pranciškus Ksaveras yra brolijos globėjas, nes Rykenas norėjo, kad broliai lavinimosi laikotarpiu įgytų misionierių dvasios. Broliai 10
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==