misija nu iš gražiausių ir sėkmingiausių mūsų JRS projektų. Tik senolio Kosmos dėka, tik dėl jo atkaklumo ir kantrybės, o labiausiai dėl jo troškimo padėti savo bendraamžiams, kilo ši nuostabi iniciatyva. Senolio Kosmos atjauta ir rūpinimasis kitais puikiai atspindi mūsų prosenelių ir sene- lių gyvenimą, kuriame buvo labai stipri „mes“ – „mes esame visi kartu“ – kultūra, deja, mūsų amžiuje stipriai pradėjusi silpnėti stiprėjant „aš“ – „mano laisvė aukščiau visko“ – kultūrai. „Sawubona“ ir „Yebo Sawubona“ Atvykęs į svetimą šalį, pirmiausia išmoksti pasisveikinti su vietos gyventojais. Zulų kultūroje pasisveikinimas – tai ne šiaip sau mandagūs ar konkrečios prasmės neturintys žodžiai, priešingai, zulų gentyje pasisveikinimas išreiškia labai stiprų tarpusavio santykį ir kartu pabrėžia kito žmogaus orumą bei vertę. Sutikęs zulų genties atstovą, pasisveikini sakydamas: „Sawubona“. Išvertus tai reiškia „aš tave matau“. Tai – trumpoji šio žodžio reikšmė. Ilgoji versija skambėtų taip: „Aš matau visą tave – tavo išgyvenimus, tavo jausmus, tavo skausmą, tavo stipriąsias ir silpnąsias puses bei tavo ateitį. Tu man esi brangus.“ Į pasveikinimą paprastai atsakoma: „Yebo Sawubona“, tai reiškia: „Aš irgi matau visą tave.“ Dažnai tenka girdėti, kad šių dienų žmogui, ypač jaunam, tapo sunku bendrauti „face-to-face“. Atrodo, žmonės yra labiau susirūpinę savo internetiniu profiliu nei tikruoju, realiu gyvenimu. Tačiau įvairios apklausos rodo, kad bendravimas akis į akį yra nepakeičiamas kuriant stiprius tarpusavio, šeimyninius, verslo, bendruomeninius santykius. Toks bendravimas jaunam žmogui padeda geriau mokytis ir stiprina kūrybiškumą. Tad norint kurti stiprius tarpusavio ryšius, stiprų verslą, stiprią šeimą, stiprią bendruomenę, norint išsilaisvinti iš „antidepresantiškos aplinkos“, mums reikia sugrįžti prie „sawubona“ ir „yebo sawubona“, mums reikia vėl išmokti matyti vienam kitą. Vienoje zulų genties šeimoje stebėjau įdomų dalyką. Valgyti prie stalo pirmiausia buvo susodinti vaikai ir seneliai. Jiems pavalgius, prie stalo susėdo kiti, tarp jų – ir svečiai. Vakarų pasaulyje paprastai elgiamasi kitaip. Čia dėmesys pirmiausia būtų nukreiptas į svečią. Vienas iš zulų šeimos narių man paaiškino, kad vaikai ir seneliai yra patys silpniausi, pažeidžiamiausi, tad dėmesys pirmiausia skiriamas jiems. Kaip būtų gera, jei mūsų, Vakarų pasaulio, dėmesys galingiems, įžymiems, turtingiems, sėkmingiems, įtakingiems svečiams neužgožtų tų, kurie yra arčiausiai mūsų – dažnai pačių silpniausių ir trapiausių. Visi esame Abraomo vaikai Pietų Afrika vadinama vaivorykštės šalimi, nes tai – žmonijos lopšys, kuriame susilieja įvairios rasės, kalbos, kultūros. Čia gausu ir skirtingų religijų bei denominacijų. Pamenu, kartą mes, skirtingų religijų ir įvairių Bažnyčių bendruomenių dvasiniai vadovai, susirinkome pas vieną imamą (musulmonų dvasininką) aptarti, kaip visi kartu galėtume padėti vargšams. Jei kas nors būtų mus stebėjęs iš šono, būtų matęs, kad tąkart mes elgėmės kaip tikri Abraomo vaikai, tarpusavyje susieti artimo meilės, kurioje ištirpsta bet kokie mūsų dogmatiniai nesutarimai, anatemos ir ekskomunikos. Artimo meilėje glūdi religijos (jei ne visų religijų) grožis, nes ji padeda atpažinti įvairialypio pasaulio ir tikėjimo kilnumą, atskleidžiantį, kad kiekvienas žmogus, nepaisant odos spalvos, kultūros, socialinės kilmės ar tikėjimo, yra ir išlieka Dievo paveikslu. Anot anglų rašytojo Jonathano Swifto, pasaulyje yra pakankamai religijų, kad mes vienas kito neapkęstume, ir nepakankamai, kad vienas kitą mylėtume. Tąkart susirinkę, mes, skirtingų tikėjimų ir įvairių religijų atstovai, stengėmės būti meilės, o ne neapykantos religijos atstovai. Ir jautėme dėkingumą vieni kitiems už tai, kad esame skirtingi to paties Dievo vaikai. 8
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==