dvasingumas Iš pažiūros Ignacas atrodo rimtas, šiek tiek rūstus, griežtas sau ir kitiems, labai tvarkingas ir kruopštus, visada viską kontroliuojantis – priešingybė žaismingumui. Tačiau pabandykime pažvelgti į jį įdėmiau. Jaunystėje Ignacas mėgo riteriškus žaidimus: jodinėjimą, fechtavimą, ritualizuotas kovas dėl garbės, taip pat riterišką platoniškos meilės išraišką, iš tolo aukštinant kilmingą damą ir kovose siekiant jai laimėti pergalės prizą. Ignacas turėjo lakią vaizduotę. Kai ilgus mėnesius nuobodžiaudamas gulėjo lovoje Lojolos pilyje, įsivaizdavo kelis savo būsimo gyvenimo scenarijus ir iš jų mokėsi pirmųjų dvasių atpažinimo žingsnių. Tai, ką vadiname nuoboduliu, yra betikslis laikas. Tuo metu verčiau galėtume įsitraukti į žaidimą, pasitelkę vaizduotę ar kitaip... Savo Dvasinių pratybų knygoje Ignacas mus moko naudotis vaizduote. Atliekantys Pratybas dažnai įsivaizduoja biblines istorijas. Jie „vaidina“ jas savo mintyse, tarsi spektaklį scenoje, susitapatindami su vienu ar kitu asmeniu ir atrasdami jame savo gyvenimo bruožų. Taip jie naujai interpretuoja savo kasdienį gyvenimą arba atpažįsta žinią ateičiai. Per šį žaidimą Biblija tarsi prabyla į žmogaus gyvenimą, o tai, kas jaudina jo širdį ir ką jis atpažįsta, tampa malda, padedančia užmegzti glaudesnį ryšį su Dievu. Svarbu į šias pratybas žvelgti žaismingai, t. y. ne užsispyrus siekti užsibrėžtų rezultatų, bet laisvai ir atvirai stebėti, ar kas nors ryškėja, pavyzdžiui, paguoda ir džiaugsmas. Svarbiausia – suvokti, kad tai galiausiai yra dovana iš aukščiau. Kartais ji suteikiama, o kartais ne. Žaismingas bei dvasingas žmogus nesistengia tų dalykų pasiekti pats, jis dėkingai priima tai, ką gauna. Kaip sparčiai augančios jėzuitų vienuolijos generalinis vyresnysis, Ignacas nuolat turėjo priimti sprendimus. Susidūręs su sudėtingais klausimais, jis, be abejo, kartu su patarėjais svarstydavo įvairius galimus variantus ir dažnai juos įsivaizduodavo. Tokie pratimai padeda, kaip šiandien sakome, į projektą žvelgti ir emociškai, ir racionaliai, pamatyti ir įvertinti jo privalumus bei trūkumus. Jėzuitų vienuolijos valdymo struktūrose vaizduotės ir fantazijos pratimai naudojami iki šiol. Ignacas daug dėmesio skyrė užmiesčio viloms, skirtoms bendrabrolių jėzuitų poilsiui, įrengti. Jis nurodė, kad ten jie turėtų žaisti. Mintyse turėjo žaidimą, išmoktą Paryžiuje, Sorbonos universitete. Jam naudojamos mažos medinės lentelės, kurios smūgiuojant stumiamos prie stalo krašto. Laimi tas, kuriam pavyksta savo lentelę pristumti kuo arčiau krašto, kad ji nenukristų ant grindų. Kaip rodo Ignaco laiškai ir daugybės pokalbių su juo aprašymai, Ignacas turėjo puikų humoro jausmą. Subtilus, pakylėjantis humoras, ko gero, yra pats gražiausias būdas žaisti. Ar Ignacas buvo žaismingas? Be abejo, kai to reikėjo, jis galėjo rimtai bei efektyviai kalbėti ir dirbti. Ir vis dėlto jis žinojo, kad žmonėms reikia atokvėpio valandėlių, per kurias jie galėtų laisvai ir linksmai žaisti. Net jo malda turėjo žaismingą pusę. Taip, galime sakyti, kad Ignacas buvo žaismingas. Jesuiten 2022 4 Iš vokiečių kalbos vertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ T. Stefan Kiechle, SJ Ar Ignacas buvo žaismingas 20
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==