Viena reikšmingiausių t. Arrupės iniciatyvų buvo Jėzuitų tarnybos pabėgėliams (JRS) įkūrimas 1980 m., atsiliepiant į vietnamiečių pabėgėlių, vadinamų „laivų žmonėmis“, humanitarinius ir švietimo poreikius. Jis rašė: „Reikalinga ne tik materialinė pagalba. Jėzaus Draugija ypač kviečiama suteikti humanitarinį, švietėjišką ir dvasinį patarnavimą.“ Kitais metais buvo įkurta JRS Asia Pacific. 1981 m. rugpjūčio 7 d., skrisdamas iš Bankoko į Romą, t. Arrupė patyrė insultą. Kai jo gebėjimas kalbėti suprastėjo, 1983 m. atsistatydino iš generalinio vyresniojo pareigų, o 1991 vasario 5 d., sulaukęs 83 metų, mirė. Jėzaus Draugijos generalinis postulatorius t. Pascualis Cebollada pastebėjo, kad popiežių Pranciškų ir daugybę kitų jėzuitų toliau įkvepia t. Arrupės gyvenimas ir dvasingumas. 36-oje Jėzaus Draugijos generalinėje kongregacijoje popiežius Pranciškus ragino jėzuitus turėti pranašiškos drąsos vykdyti Dievo misiją. „Tai apibūdina ir t. Arrupės lyderystę. Kaip generalinis vyresnysis, jis turėjo pranašiškos drąsos įgyvendinti Vatikano II susirinkimo paskelbtas reformas, nepaisydamas autoritetų ir įtakingų asmenų opozicijos. Jo dėmesys buvo sutelktas į tikėjimą, siekiantį teisingumo ir vedantį mus toliau“, – sakė jis. Šiais metais sukanka 50 metų, kai Valensijoje, Ispanijoje, susitikęs su Europos jėzuitų alumnais, t. Arrupė pareiškė: „Ugdyti jaunimą – tai atnaujinti pasaulį“, ir iškėlė mintį apie tai, kad pirmiausia jaunus žmones būtina ugdyti kaip tuos, kurie gyvena ne dėl savęs, bet dėl Dievo, dėl Kristaus – kaip VYRUS IR MOTERIS KITIEMS. Parengė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ Pagal https://jesuits.eu/news/743- liturgy-and-popular-devotions Man daro įspūdį tai, kaip ignaciškuoju dvasingumu, kuriame buvo giliai įsišaknijęs, Arrupė mokėjo gyventi dabartyje. Jis ne kartą yra sakęs: „Nors Ignacas Lojola Jėzaus Draugiją įkūrė šešioliktajame amžiuje, tačiau ne šešioliktajam amžiui.“ Čia ir yra visa esmė. Tėvą Arrupę domino, kaip sekti Ignacu-įkūrėju, o ne Ignacu-generaliniu vyresniuoju. „Tikiu, kad jei būsime ištikimi ignaciškajai dvasiai, šiandien galime būti labiau ignaciški nei Ignaco laikais“, – sakė jis, turėdamas mintyse tai, kad šiandienos žmogus visas ignaciškojo dvasingumo implikacijas supranta geriau nei tuomet! Arrupė priima visus savo laiko iššūkius ne bandydamas perkelti, pritaikyti aną ignaciškąjį dvasingumą, bet gyvendamas juo dabartyje. Šiuo požiūriu jis yra genialus. Tačiau tai trikdė daugelį jėzuitų, maniusių, kad Arrupė nebėra ištikimas Ignacui. Laukiant t. Pedro Arrupės kanonizacijos, skaitytojus pagaliau pasiekė ilgai laukta pirmoji išsami jo biografija prancūzų kalba „Pedro Arrupe – un réformateur dans la tourmente“ („Pedras Arrupė – reformatorius audroje“), kurios autorius – t. Pierre’as Emonet, SJ. Iki šiol išsamiausia buvo ispano jėzuito t. Pedro Miguelio Lameto parašyta biografija. Šiame interviu, kurį publikuojame sutrumpintą, jėzuitų žurnalo „Choisir“ redaktorė Céline Fossati praskleidžia knygos autoriaus santykį su tėvu Arrupe. T. Pierre Emonet, SJ dvasingumas 22
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==