draugijoje 23 Ar kai kurie žmonės jį įtariai vertino todėl, kad jis atstovavo pažangiam požiūriui į dvasingumą? Be jokios abejonės. Tačiau iš tiesų jis buvo visiškai klasikinis jėzuitas. Jo išsilavinimas buvo itin klasikinis, jo teologija, kaip ir pamaldumas, taip pat buvo labai klasikiniai. Drauge jis pasižymėjo nepaprastai drąsiu ir šiuolaikišku požiūriu. Netgi yra sakęs: „Gal ir marksizme yra kas nors gero.“ Įsivaizduokite, ką apie tokį pareiškimą galėjo manyti Jonas Paulius II, marksizmą kildinęs iš velnio. Jonas Paulius II apskritai jį laikė marksistu arba filomarksistu, tam tikra prasme Bažnyčios disidentu, o Arrupė visų pirma buvo maldos žmogus. Taip pat buvo kaltinamas ir remiąs kraštutinius kairiuosius judėjimus, nors jo vienintelis troškimas buvo evangelizuoti, t. y. nešti Evangeliją pasauliui. Dėl to jį domino viskas, kas šiuolaikiška, viskas, kas juda ir kinta, nieko neišskiriant. Savo įkvepiančiais raštais Arrupė stengėsi parodyti jėzuitams naujus pasaulio ir Bažnyčios poreikius. Man jis buvo tiesiog pavyzdinis jėzuitas. Sakoma, kad jis pirmasis paragino Bažnyčią ir Draugiją įsipareigoti evangelizacijos misiją vykdyti per įsikultūrinimą? Jis pats ketino įsikultūrinti Japonijoje, nors ištisą dešimtmetį negalėjo išvykti ten dirbti kaip misionierius. Kai pagaliau atvyko į Tekančios Saulės šalį, buvo ištiktas šoko. Nepaisant visų jo pastangų integruotis į japonų kultūrą, perimti šalies papročius – arbatos gėrimo ceremoniją, šaudymą iš lanko, japonų muziką, kaligrafiją... – iki galo jam taip ir nepavyko to padaryti. Reikia pasakyti, kad nė vienam vakariečiui nepavyko visiškai susilieti su japonų kultūra. Pedras Arrupė suprato, kad, norėdamas kalbėti apie Evangeliją japonams, turi pamiršti savąją kultūrą – net graikų-lotynų kultūrą bei tomizmą – ir remtis kitais pagrindais. Tai buvo jo įsikultūrinimas nesistengiant įdiegti europietiškos Evangelijos, dvasinio gyvenimo, Dievo sampratos, bet kartu su japonais ieškant kitų tarpusavio supratimo būdų. Jis pasisakė už „keliaujančią Bažnyčią“, kaip šiandien įvardija popiežius Pranciškus. Arrupė lengvai pasitikėjo ir visada palaikė tuos, kurie ėmėsi iniciatyvos drąsiau pritaikyti krikščionybę, kurie patys ėjo į žmones, nevengė jų problemų, sunkumų ir gyvenimo filosofijos. Dalis jėzuitų, įpratusių prie griežtesnės Draugijos, piktinosi, teigdami, kad jis išdavė šventąjį Ignacą. Ant jo pyko ne bet kas, o rimti ir kompetentingi mokslo žmonės. Tačiau jis niekada į tai nekreipė dėmesio, niekada niekam neatsikirsdavo. Tiesiog ėjo savo keliu. Tačiau tai yra labai ignaciška laikysena? Arrupė buvo lankstus žmogus ir savo mąstymu, ir veikimo būdu, ir elgesiu. Jo nuomone, jėzuitas turi būti mobilus, pasirengęs vykdyti bet kokią jam skirtą misiją. Jis neturi būti prisirišęs prie šablonų, kultūros, tautos, kalbos ar net tam tikros religinio gyvenimo sampratos. Tai buvo malonus ir linksmas žmogus, gebantis bendrauti su visais. Jis turėjo nepaprastą atmintį ir prisiminė kiekvieną sutiktąjį. Jėzaus Draugijos generaliniai vyresnieji, kuriuos vadindavo „juodaisiais popiežiais“, iki tol būdavo užsidarę kurijoje Romoje ir vadovaudavo dekretais ar laiškais, o jis rengdavo spaudos konferencijas. Ir jei žurnalistai jo žodžius interpretuodavo ne visai tiksliai, jam tai nerūpėjo. Būdamas Draugijos generalinis vyresnysis, jis įtvirtino naują stilių! Šis žmogus matė, kaip ant Hirosimos nukrito pirmoji atominė bomba – tai svarbus gyvenimo įvykis, apie kurį jis daug kalbėdavo. Kadangi prieš stodamas į naujokyną studijavo mediciną, t. Arrupė pirmasis ėmėsi gydyti sužeistuosius. Jis operuodavo skustuvu ant savo darbo stalo be nuskausminamųjų, o jėzuitų namus pavertė ligonine. Priglaudė 200 žmonių, kurie čia gyveno ištisus mėnesius ir kuriais jis rūpinosi iš turimų lėšų. Arrupė buvo nepaprastas žmogus. Tam, ką jis darė, reikėjo drąsos, bet jis niekada nesudarė įspūdžio žmogaus, kuris lau-
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==