in memoriam režimais – tiek prieškario Lietuvoje, tiek sovietiniu pokaryje – persekiotas ir kalintas. Tėvelis pokario metais buvo prieš sovietinį režimą nukreipto „Bendro demokratinio sąjūdžio“ prezidiumo narys, vėliau tapo šio sąjūdžio pirmininku. 1948–1956 m. – Intos lagerių kalinys. Nors šeimos aplinkoje buvo įvairių pažiūrų žmonių, visi gražiai sugyvenome. [...] Baigęs vidurinę mokyklą, įkvėptas kunigo, mūsų šeimą globojusio, kol tėvelis kalėjo sovietų lageriuose, mėginau stoti į Kauno kunigų seminariją. Ėjo 1962-ieji, paskutiniai N. Chruščiovo, užsibrėžusio iki 1980 m. Sovietų Sąjungoje galutinai išnaikinti „religinius prietarus“, valdymo metai. [...] Seminarijos vadovybė, „pasikonsultavusi“ su Religijos reikalų įgaliotinio įstaiga, gavo atsakymą, kad, būdamas iš tokios šeimos, aš niekada negalėsiu mokytis kunigų seminarijoje. Tad teko ieškoti, kur toliau mokytis. [...] Nuvežiau dokumentus į VU Fizikos fakultetą ir buvau priimtas. Pirmais metais palyginti ramiai studijavau, o antrais metais, kai universitete trejiems metams buvo panaikinta Karinio parengimo katedra, visi sveiki vaikinai buvome paimti į sovietinę kariuomenę, į privalomą tarnybą trejiems metams. Tuometinė valdžia buvo labai suinteresuota, kad nuo tos karinės tarnybos neišsisukčiau: buvau gaudomas net per tris komisariatus. [...] Viena iš šaukimo į karinę tarnybą komisijos narių – moteriškė, pristatyta kaip Spalio revoliucijos kovų veteranė, mane grubiai apčiupinėdama „išdavė paslaptį“, kad komisija jau turi informaciją, jog aš prieš metus bandžiau stoti į kunigų seminariją Kaune. Ji pakartojo tai, ką jau girdėjau anksčiau, kad dėl mano tėvelio praeities į tą seminariją niekada nebūsiu priimtas, o kai būsiu paimtas į kariuomenę bus pasirūpinta, kad atsikratyčiau religinių prietarų. [...] Dievui padedant, atsilaikiau. Po karinės tarnybos grįžęs tęsti studijų į VU Fizikos fakultetą, vėl radau atkurtą karinių mokslų katedrą. Ketverius metus kartą per savaitę lankėme paskaitas toje katedroje, baigdami universitetą gavome ne tik fiziko diplomą, bet ir atsargos jaunesnio leitenanto laipsnį bei „galimybę“ būti pašauktiems dar dešimt metų tarnauti sovietinėje kariuomenėje kaip karininkai. Baigęs universitetą buvau priimtas į LMA Fizikos ir matematikos institutą Kvantmechaninių skaičiavimų sektorių, vadovaujamą akad. A. Jucio. Po mėnesio ramaus darbo staiga mano nuomojame kambaryje KGB pareigūnai atliko kratą, siekdami, kaip jie įrašė kratos protokole: „Surasti ir paimti literatūrą, panaudotą antitarybinių lapelių turiniui sukurti.“ Buvo konfiskuotos knygos bei mano ranka padaryti išrašai iš kun. Motiejaus Gustaičio, Basanavičiaus leistos „Aušros“ bendradarbio, poezijos knygelės, išleistos praėjusio šimtmečio antrame dešimtmetyje. Taip pat prieškarinis leidinys – Čibiro monografija apie M. Pečkauskaitę – Šatrijos Raganą „Gyvenimo menininkė“. Ir, matyt, su mano svajone siekti kunigystės susietas 1932 m. leidinys – Kauno kunigų seminarijos dėstytojo Pr. Venckaus knyga „Fundamentalinės teologijos paskaitos“. Kratos pasekmės: pokalbis su Fizikos instituto vadovybe. Sužinojau, kad negalėsiu pradėti aspirantūros studijų, reiks kurį laiką dirbti jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. Prof. A. Jucys padrąsino, kad galėsiu būti bendraautoriumi, bendradarbiu rašant mokslinius straipsnius ir taip rinkti ateityje aspirantūrai reikalingą mokslinių publikacijų skaičių. Po 5 metų buvau priimtas į neakivaizdinę aspirantūrą, dr. Zenonui Rudzikui vadovaujant, parašiau ir 1982 m. kovo 9 d. apgyniau kandidatinę disertaciją tema: „Energijos šuolių tikimybių ir elektronų pagavimo branduoliu charakteristikų teorinis tyrimas Hartrio Foko funkcijų pagalba sudėtingų atomo konfigūracijų atveju“. Rašydamas disertaciją (tai truko 5 metus), tapau jėzuitu, baigiau pogrindinę kunigų seminariją ir 1982 m. rugpjūčio 6 d. vyskupo Julijono Steponavičiaus Skaistgirio bažnyčioje slapta buvau pašventintas kunigu. Tapęs kunigu dar kelis mėnesius dirbau MA Fizikos institute. SSRS Aukščiausioji atestacinė komisija Maskvoje 1982 m. 26
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==