provincijoje diena 2021-ųjų sausį, o pasaulyje – antroji kovido pandemijos banga. Su jėzuitais bičiuliškai atsisveikinęs, šiaip ne taip keturiais lėktuvais pasiekiu Madridą ir, atėjus metui sėsti į paskutinįjį, paaiškėja, kad Bolivijos sienos bet kokiam užsieniečiui uždaromos. Suprantu, kad dabar esu pačiame bandymo sūkuryje! Jokie dokumentai, skambučiai nepadeda, jokie atsakingi asmenys negali išspręsti situacijos. Visų kalbinamųjų šypsenos blėsta, veidai – tiesiog sutrikę. Meldžiuosi, raminuosi, bet po kelių dienų tampa aišku – grįžtu atgal į Lietuvą be terciato. Namuose pasitinka nustebę jėzuitai: terciatas truko vos tris dienas?.. Nesmagu ir man – kelerių metų planai, pasiruošimai tarsi nebeturi prasmės... Taip pradedu naują etapą be aiškios krypties, ir štai po mėnesio nežinios pasiekia žinia, kad Neapolyje vos ne dėl manęs vieno, tiksliau, dėl dar dviejų Italijos jėzuitų, negalėjusių atlikti terciato, atidaromas terciatas būtent tik šiam semestrui. Toliau viskas klostosi labai paprastai, priimtinai, be jokių ypatingų sukrėtimų, tik su labai stipria ir iki sielos gelmių jaudinančia, aiškia Dievo žinute, kad jis pats yra ugdytojas, tad pasirūpina kiekvienu savaip ir veikia taip, kad neviršytų mūsų jėgų ir gebėjimų, bet augintų savo garbei ir tarnystei. T. Vytauto Sadausko, SJ, nuotraukos 4
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==