1 Kiekvienas jėzuitas nueina ilgą kelią, kol galiausiai visiškai įsilieja į Jėzaus Draugiją. Iš pradžių – naujokynas, kaip įvadas į vienuolijos gyvenimą ir buvimą jėzuitu, vėliau – pagrindinės filosofijos ir teologijos studijos, darbas vienuolijos apaštaliniuose baruose, kartais ir specifinės studijos, tolesnis lavinimasis, dar po keleto metų – terciatas, dvasinio gilinimosi laikas su trisdešimties dienų dvasinėmis pratybomis. Po to jėzuitas duoda paskutiniuosius įžadus. Ateina laikas pasakyti paskutinį TAIP. Šis „taip“ yra daugiabalsis TAIP. Vienas balsas, kuris sako „taip“, yra paties jėzuito. „Taip“ jis pasakė jau naujokyno pabaigoje, davęs neturto, klusnumo bei nesantuokinio skaistumo įžadus ir pažadėjęs po ugdymo meto visiškai įsilieti į Jėzaus Draugiją. Galbūt per tą laiką kildavo klausimų, ar tai jo kelias, tad jėzuitas turėdavo vis iš naujo atsakyti „taip“, kad eitų toliau. Dabar jis vėl sako „taip“, šį kartą – viešai. Šis „taip“ yra „taip“ jo, kaip jėzuito, būdui sekti Jėzumi – Jis turi būti viso gyvenimo centras. Jėzuitas sako „taip“ šiam gyvenimo būdui, broliams, kurie kartu su juo sudaro vieną bendruomenę, ir tam, ką vienuolija laiko savo misija. Adjuvare animas, padėti sieloms, kaip sakė Ignacas Lojola, yra tai, ko nori jėzuitai ir ko pirmiausia nori jis – įvairiais būdais prisidėti, kad Jėzaus žinia pasiektų žmones ir ugdytų jų gyvenimą. Kitas balsas, kuris sako „taip“, yra vienuolijos. Tai reiškia „taip“ jėzuitui, jo stipriosioms bei silpnosioms pusėms. Vienuolija jį priima ir yra pasirengusi leisti šiam bendrabroliui ją keisti. Kiekvienas jėzuitas ką nors įneša į vienuoliją ir ją keičia. Kuo nors prie jos prisideda. Vienuolija nėra statiška, ji yra gyva. Tardama „taip“ jėzuitui, vienuolija sako: prisidėk, įnešk savo indėlį, padėk ją formuoti. Ji pasirengusi ir netgi nori, kad jis ją keistų, idant ji įgautų autentišką pavidalą dabar ir šiomis aplinkybėmis. Iš kitų bendrabrolių, ypač iš vyresnio amžiaus jėzuitų, tai reikalauja didelio atvirumo. Yra tekę girdėti, kaip nusivylę ar priekaištaudami bendrabroliai sakydavo: „O, tai jau nebe ta Jėzaus Draugija, į kurią įstojome.“ Jie teisūs. Ji pasikeitė, taip pat ir dėl prisidėjusių bendrabrolių. Ačiū Dievui, kad, laikui bėgant, Jėzaus Draugija keitėsi ir vystėsi. Nes išlieka tik tai, kas keičiasi. Už šį svarbų pokytį esame dėkingi prie mūsų prisidėjusiems vyrams, duodantiems paskutiniuosius įžadus. Sakoma, kad Ignacas Lojola įkūrė jėzuitų vienuoliją. Tai tiesa ir, mano nuomone, ne visai. Vienuoliją Ignacas įkūrė kartu su pirmaisiais bendražygiais. Jie norėjo sekti Jėzumi, kartu tarnauti Dievui ir žmonėms. Visi kartu formavo šios bendruomenės pavidalą ir kryptį. Kiekvienas iš jų prie to kuo nors prisidėjo. Tai tęsėsi per visą istoriją iki pat šių dienų. Kiek- vienas jėzuitas buvo ir yra vienas iš vienuolijos steigėjų, jis toliau ją kuria – vėl ir vėl. Švenčiant paskutiniuosius įžadus susijungia daugiabalsis „taip“ – asmens „taip“ ir bendruomenės „taip“. Jie susilieja ir skamba, palaiko vienuolijos gyvybę, leidžia jai augti ir vis atsinaujinti. Tai gražu, ir aš esu už tai dėkingas. Iš vokiečių kalbos vertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ T. Bernhard Bürgler, SJ Centrinės Europos jėzuitų provincijolas Paskutinieji įžadai Jėzaus Draugijoje – daugiabalsis TAIP T. V. Šimkūno nuotr.
RkJQdWJsaXNoZXIy MjIwOTIwOQ==