T. Andreas Batlogg, SJ
„Mes, dalyvavusieji Sinode, pastebėjome, kad kažkas mumyse pasikeitė. Mažiau konfrontacijos aptariant temas. Malda ir tylos pertraukėlės kaskart numaldydavo kilusį priešiškumą. Kai kurie pergalvojo savo nuostatas dėl ginčytinų temų: moterų vaidmens, pasauliečių įsitraukimo, elgesio su žmonėmis, kurie mūsų Bažnyčioje jaučiasi nustumti į pakraščius ir už pakraščių... Dar svarbiau, kad nebekalbama apie vadinamąjį piktnaudžiavimą – jis įvardijamas taip, kas iš tiesų yra: kaip pasibjaurėtinas ir daugybę kartų Bažnyčios vyresniųjų slėptas nusikaltimas! Visa tai teikia drąsos. Tačiau reikia eiti toliau. Ši pabaiga turi būti atviros kultūros pradžia Bažnyčiai, besimokančiai vienybę suvokti ne kaip vienodumą, o broliškai išgyvenamą įvairovę, ir ją priimti kaip tikro apaštalinio katalikiškumo pagrindą.“
Taip savo straipsnyje Ende? Anfang! (liet. Pabaiga? Pradžia!), publikuotame žurnale Christ in der Gegenwart (2023, nr. 44), apibendrino kun. Thomas Schwartzas, Renovabis fondo generalinis direktorius ir kviestinis Vyskupų Sinodo, vykusio 2023 m. spalio 4–29 d. Romoje, dalyvis.
Asamblėjos uždarymo Mišiose popiežius Pranciškus savo homiliją baigė tokiais žodžiais:
„Broliai ir seserys, Sinodo asamblėja baigiasi. Per šį dvasinį pokalbį galėjome patirti meilingą Viešpaties buvimą ir brolystės grožį. Klausėmės vieni kitų, o svarbiausia, kad per turtingą savo istorijų ir rūpesčių įvairovę klausėmės Šventosios Dvasios. Šiandien dar nematome visų šio proceso vaisių, tačiau toliaregiškai galime žvelgti į prieš mus atsiveriantį horizontą: Viešpats mus ves ir padės tapti labiau sinodine ir misionieriška Bažnyčia, garbinančia Dievą ir tarnaujančia mūsų laikų moterims bei vyrams, Bažnyčia, nešančia visiems guodžiantį Evangelijos džiaugsmą. [...] Eime pirmyn su džiaugsmu!“
Po Sinodo reikia rengtis kitam Sinodui
Šventosiomis Mišiomis Šv. Petro bazilikoje baigėsi Vyskupų sinodo XVI generalinės asamblėjos pirmoji sesija. Po metų įvyks antroji sesija. Spalio 25 d. paskelbtame laiške Dievo tautai 376 balso teisę turintys Sinodo dalyviai žvelgia į ateitį:
„O kas dabar? Tikimės, kad ateinantys mėnesiai iki 2024 m. spalį vyksiančios antrosios sesijos leis visiems konkrečiai patirti misionieriškos bendrystės dinamiką, kurią nurodo žodis „sinodas“. Kalbama ne apie ideologiją, bet apie patirtį, įsišaknijusią apaštališkojoje Tradicijoje.“
Tačiau dalyviai taip pat primena popiežiaus Pranciškaus žodžius, kai šis 2021 m. spalio mėnesį paragino Visuotinę Bažnyčią dalyvauti sinodiniame procese. Tąkart jis teigė: „...Kyla grėsmė, kad bendrystė ir misija gali likti kiek abstraktūs dalykai, jei neugdysime bažnytinės praktikos, kuri konkrečiai išreikštų sinodiškumą [...] ir skatintų visų įsitraukimą.“
Sunkus mokymosi procesas
Tai sunkus mokymosi procesas, pratybų kelias – diena iš dienos, ištisas savaites, mėnesius – Bažnyčiai, kurioje iki šiol dauguma sprendimų buvo priimami „iš viršaus į apačią“. Visa tai susiję su mąstysena, įpročiais ir nuostatomis, kurias, pasak Kanto, įveikti sunkiau nei dogmas. Norint Bažnyčioje įtvirtinti sinodinę kultūrą reikia laiko. Jos neįmanoma įvesti popiežiaus dekretu ar vyskupo ganytojišku žodžiu. Sinodo dalyviai to praktiškai mokėsi keturias savaites – būtent tai daugumai iš jų padarė labai didelį poveikį. Jiems teko išmokti atsižvelgti į skirtingas Bažnyčios sampratas ir vizijas, išryškėjusias per paskutiniuosius dvejus metus, į skirtingai, kartais visiškai priešingai, įsivaizduojamas reformas.
Prasidėjo dvasinis procesas
Buvo būtina daryti įžvalgą. Akivaizdu, kad tomis savaitėmis vyko dvasinis procesas. Kodėl? Mat buvo taikomas dvasinio pokalbio metodas, kurį sunku perteikti nedalyvavusiesiems, juo labiau norintiems matyti išnagrinėtą savo reformų sąrašą, po kuriuo dažnai paslėpta „slapta darbotvarkė“ (hidden agenda).
Buvo kalbamasi apie viską, absoliučiai viską, kaskart buvo girdimos ir ginčytinos, taip pat ir mūsų karštai aptariamos, temos: moterų šventimai, celibatas ir homoseksualumas. Gali atrodyti, kad tie, kurie atėjo į pasitarimus atviri bet kokiam rezultatui ir susitelkę į patį procesą, o ne į rezultatą, galiausiai liko nieko nepešę. Ar tikrai taip buvo? Sinodo nereiktų painioti su derybomis dėl kolektyvinės sutarties, kai deramasi dėl smulkiausios detalės ir siekiama kuo daugiau naudos išsiderėti iš kitos sandorio šalies. Šių keturių savaičių tikslas buvo ne rezultatai. Jeigu spalio pradžioje jau būtų buvę aišku, kaip viskas baigsis spalio pabaigoje, tai būtų tik manipuliacija. Tikėkimės, kad rezultatų sulauksime 2024 m. spalio mėnesį.
Nauja diskusijų ir ginčų kultūra
Pirmiausia tai buvo naujas būdas įsiklausyti vieniems į kitus. Ir popiežius, ir kardinolas Mario Grechas (Sinodo generalinis sekretorius) arba kardinolas Jeanas-Claude‘as Hollerichas, SJ (generalinis relatorius), kaskart pabrėždavo, kad Sinodo „pagrindinė veikėja“ yra Šventoji Dvasia. Ir tai tiesa: Vyskupų sinodas yra patariamasis, o ne sprendimų priėmimo įrankis. Tačiau aš nepritariu balsams, Sinodą vadinantiems „pseudodemokratine iliuzija“ (Volkeris Reinhardtas) arba jame įžvelgiantiems tik „dar vieną diskusijų klubą be teisinių įgaliojimų“ (Hubertas Wolfas). Pranciškus nuolat primena, kad tai nėra parlamentarizmas. Tai yra nauja diskusijų kultūra, apimanti ir (sąžiningą) ginčų kultūrą. Išgirsti, ko Dievas šiandien nori iš Bažnyčios, ką mums nori pasakyti Dvasia, – viso to per balsavimą arba lobizmą sužinoti neįmanoma.
Tylos galia ir klausymosi svarba
2021–2024 metų Sinodo šūkis „Bendrystė, dalyvavimas ir misija“ nėra tušti žodžiai. Juos reikės pripildyti turiniu. Išryškintos temos, aptarti klausimai ir problemos buvo įvardytos, mano požiūriu, itin naudingame darbo dokumente Instrumentum laboris. Kaskart atkreipiamas dėmesys į klausymosi svarbą ir tylos galią. Tyla veikia, o joje per šias keturias savaites daug kas įvyko.
Argi nieko nereiškia, jei beveik 380 dalyvių Sinodo dokumente apie visus įtraukiančią ir arti pasaulio žaizdų esančią Bažnyčią vardija daugybę įvairių temų, kurios bus (turės būti) toliau nagrinėjamos? Argi nieko nereiškia, jei įvardijami tiek sutarimai ir vieningumas, tiek gilios takoskyros? Visos 20 Sinodo dokumento pastraipų – dėl kiekvienos buvo balsuojama atskirai – priimtos aiškia dauguma. Kiekvienas punktas sulaukė ne mažiau kaip 80 proc. balsų daugumos (buvo reikalinga tik dviejų trečdalių dauguma). Tokios bendruomeninės pastangos ieškoti tiesos praktikuotos ir Vatikano II susirinkime. Daugiausia balsų „prieš“ – 69, t. y. 19,9 %, – sulaukė pastraipa, kurioje kalbama apie moterų diakonystės įvedimą; pastraipą palaikė 277 balsai „už“. Ar tai ką nors stebina? [...]
Pasiteisino pasauliečių dalyvavimas
Dalyvavimas kuria tapatybę – ši aksioma gerai žinoma. Svarbi dalyvavimo prielaida yra ta, kad visi save suvoktų kaip bendruomenę ir jaustųsi esą siunčiami misijai – tiek įšventintieji, tiek neįšventinti Bažnyčios darbuotojai ir savanoriai. Visi esame drauge keliaujanti Dievo tauta. Tai parodė ir sėdėjimo tvarka Sinode: apskriti stalai, visi žvelgė vienas kitam į akis, o ne, kaip iki šiol, auditorijoje žiūrėdavo į pakylą su popiežiumi jos centre. Žinoma, buvo diskusijų, nuvertinančių ir apskritus stalus – taip esą tiesiog smagu mokytis grupės dinamikos, bet ne daugiau.
Senas „Sinodo vilkas“, Vienos arkivyskupas kardinolas Christophas Schönbornas, dalyvavęs jau aštuntajame Sinode, radijui Kölner Domradio šį Sinodą pavadino „geriausiu Sinodu, kurį teko patirti, nes jame buvo bendraujama tarpusavyje ir taikomas atviresnis metodas.“ Tai, kad pirmą kartą dalyvavo 25 proc. balso teisę turinčių pasauliečių, vyrų ir moterų, suteikė jam visiškai kitokios dinamikos: „Žinoma, vyskupų buvo aiški dauguma, tačiau Sinodo atvirumas labai naudingas Visuotinei Bažnyčiai.“ [...] Baigiantis pirmajai sesijai, Schönbornas žiniasklaidos atstovams teigė, kad sintezės dokumentas, priimtas absoliučia dauguma, pateikia kelio gaires iki 2024 m. spalio mėnesio Sinodo ir „dar toliau“. Jis ypač džiaugėsi bendrystės patirtimi: „Dar nesu patyręs, kad visos temos atvirai ir laisvai, nesibaiminant vieniems kitų, atsidurtų ant stalo.“
Jokių ideologinių konfliktų ar draudžiamų temų
Timothy‘is Radcliffe‘as, buvęs dominikonų ordino vyresnysis, savo kasdieniuose dvasiniuose impulsuose kaskart slopino viltis dėl radikalių pokyčių Bažnyčioje. Tačiau, prieš pat baigiantis pirmajai sesijai, jis paprieštaravo teiginiui, kad pokalbius veikė „ideologiniai konfliktai“. Iš Sinodo kyla viltis ne tik „dėl Bažnyčios išganymo“, bet ir dėl žmonijos, susiduriančios su augančia poliarizacija ir „žlungančia komunikacija“ daugelyje pasaulio konfliktų regionų.
Spalio 28 d. priimtame sintezės dokumente, apimančiame apie 40 puslapių, paliestos praktiškai visos temos: moterys ir pasauliečiai, diakonystė, tarnybos ir Bažnyčios mokymas, taika ir klimatas, vargšai ir migrantai, ekumenizmas ir tapatybė, naujos kalbos ir atnaujintos struktūros, senos ir naujos (taip pat ir skaitmeninės) misijos... Kaip ir laiške Dievo tautai, Sinodo asamblėja patvirtino esanti atvira visus išklausyti ir palydėti, taip pat tuos, kurie Bažnyčioje tapo piktnaudžiavimo aukomis ir buvo sužeisti. Siekiant „susitaikymo ir teisingumo“ būtina keisti struktūras, dėl kurių toks piktnaudžiavimas buvo įmanomas, ir parodyti konkrečius atgailos ženklus.
Sinodiškumas didina Bažnyčios autentiškumą ir teisingumą
Ar visa tai galima vadinti „abstraktybėmis“? Ar Sinodas „be konkrečių sprendimų“ nieko vertas? Taigi cui bono: Sinodas apie sinodiškumą? Mūsų bendrabrolis Jeanas-Claude‘as Hollerichas, Sinodo generalinis relatorius (pagrindinis pranešėjas), yra įsitikinęs, kad sinodinė Bažnyčia galės geriau kalbėtis ginčytinomis temomis. Darna per prievartą ar tariamas konsensusas – tai būtų nesąžininga. Sinodiškumas didina Bažnyčios autentiškumą ir teisingumą. Mes keičiamės, nes sinodinis procesas, vykdomas su atsidavimu ir intelektinėmis bei emocinėmis pastangomis, keičia dalyvaujančiuosius. [...]
Baigiamajame dokumente teigiama: „Sinodinė Bažnyčia negali išsiversti be savo (kunigų ir vyskupų) balsų“ ir „mums reikia suvokti priežastis, dėl kurių kai kurie iš jų priešinosi sinodiškumui.“ Taigi, buvo išgirsti ir tie, kurie išreiškė prieštaravimus, ir tie, kuriems kai kas buvo svetima ar nesuprantama. Jų balsai taip pat buvo vertinami rimtai.
