Gerbkime moteris, jų orumą ir teises – kitaip visuomenė nejudės į priekį. Ką skelbia popiežiaus balandžio maldos intencija?

Iškreipto patriarchato paveldo pėdsakai

Popiežius, pristatydamas mėnesio intenciją, vaizdo žinutėje teigia: pasaulyje yra daug šalių, kuriose moterys engiamos. Yra šalių, kuriose moterims draudžiama pradėti verslą ar lankyti mokyklą, kur taikomi įstatymai, verčiantys moteris rengtis tam tikru būdu. Kai kur vis dar praktikuojamas lytinių organų žalojimas. Neatimkime iš moterų balso, nenutildykime moterų, kurios yra išnaudojamos, nustumtos į visuomenės paribius.

Teoriškai visi sutinkame, kad vyrai ir moterys turi vienodą žmogiškąjį orumą, tačiau praktiškai taip nėra. Vyriausybės turi įsipareigoti panaikinti diskriminacinius įstatymus ir stengtis visur pasaulyje užtikrinti, kad būtų pripažįstamos moterų žmogaus teisės. Gerbkime moteris. Gerbkime jų orumą ir pagrindines teises. Jei to nedarysime, mūsų visuomenės nejudės į priekį.

Toliau, gilindamiesi į moterų diskriminacijos problemą, pabandykime suprasti jos priežastis. Istoriškai susiklostė, kad galios struktūros buvo palankios vyrams. Nėra nė vienos šalies, kurioje nebūtų buvę patriarchato ir kurioje jis nebūtų palikęs pėdsakų.

Tai viena iš svarbių lyčių atotrūkio priežasčių – jis pasireiškia įvairiomis formomis, skirtingose srityse, nes vis dar yra paremtas iškreipto patriarchato paveldu. Jis grindžiamas keturiais tarpusavyje susijusiais ir, atrodo, perdėtai sureikšmintais veiksniais: biologiniu (kad vyrų fizinė jėga yra numatyto gamtos dėsnio dalis); kultūriniu (kad šeimos ir visuomenės natūraliai grindžiamos agresija, dominavimu, prokreacija ir sutuoktinių bei vaikų apsauga); ekonominiu (kad nuosavybė, prekių gamyba ir paskirstymas yra natūrali vyrų sritis); religiniu (kad vyrų pranašumas, dominavimas ir privilegijos yra priimto religinio apreiškimo dalis).

Klaidingo patriarchato nuostatos yra giliai įsišaknijusios kontrolės, vyrų dominavimo, identifikacijos ir centriškumo principuose. Jas gali palaikyti ir formuoti socialinės institucijos per švietimą, politiką, mokslą, meną ir ekonomiką. Tai būdinga ir tikėjimo institucijoms, kurios irgi atsakingos už tai, kaip suvokiamos ir vertinamos moterys. [...]

Du pavojai dorojantis su moterų diskriminacija

Per pastaruosius dešimtmečius daug nuveikta siekiant sumažinti pasaulinį lyčių atotrūkį ir pagerinti moterų, mergaičių galimybes. Iš tiesų per pastaruosius penkis dešimtmečius buvo priimta daugiau kaip 2 tūkst. reformų, kuriomis siekiama panaikinti seksistines taisykles ir reglamentus. Pažanga šioje srityje pasiekta visuose pasaulio regionuose.

Vis dėlto pokyčių įgyvendinimas tebėra atkaklus iššūkis. Vien tik reformuoti seksistinius teisės aktus nepakanka. Juos turi lydėti tinkamas vykdymas ir prasminga įtrauktis. Jei norime rimtai siekti lyčių lygybės, mergaitėms ir moterims reikia daugiau išteklių ir atstovavimo visais sprendimų priėmimo lygmenimis. Visuose sektoriuose visose pasaulio šalyse išlieka dideli lyčių skirtumai. Kaip skelbia Jungtinių Tautų Moterų organizacija, iki visiškos lyčių lygybės vis dar trūksta kelių šimtmečių. Lyčių lygybės principai tiesiogiai dera su žmogaus teisėmis, nes teisė gyventi be diskriminacijos (taip pat ir dėl lyties) įtvirtinta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ir Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte.

Sprendžiant moterų diskriminacijos problemas nuolatos tyko du pavojai, kraštutinumai, marinantys moterį ir jos pašaukimą. Pirmas – motinystės susiaurinimas iki socialinio vaidmens, užduoties, nors ir kilnios, tačiau nustumiančios moterį bei jos potencialą į nuošalę. Tai gali nutikti ir visuomeninėje, ir bažnytinėje aplinkoje. Kaip reakcija į tai kyla priešingas pavojus – tam tikra emancipacija, kai, stengiantis užpildyti iš vyro atimtas sritis, apleidžiamas moteriškumas ir jam būdingi bruožai.

Moteris Katalikų Bažnyčioje: iškreipto patriarchato mąstysenos dar esama

Meldžiantis šio mėnesio intencija, kaip atskira, nors glaudžiai su pasaulio realijomis susijusi, paminėtina ir bažnytinė kultūra. Dauguma Bažnyčios liturgijoje ir renginiuose dalyvaujančiųjų yra moterys. Tarp pašvęstųjų asmenų moterys sudaro maždaug 80 proc.

Moterų pasauliečių tarnystėje yra gerokai daugiau nei vyrų. Ypač vienuoliniai moterų ordinai giriami kaip teigiami pavyzdžiai su Bažnyčia susijusių organizacijų, kuriose pripažįstami moterų (ir pasauliečių) gebėjimai ir stiprybė, nes moterys dažnai skiriamos į vadovaujamas pareigas. Jos daro didžiausią įtaką vaikų religiniam ugdymui ir tikėjimui, dažnai yra pagrindinės tarpininkės vaikams susipažįstant su religija. Moterys geba ir yra vertos dalyvauti Katalikų Bažnyčios misijoje – jų gebėjimai, valia, protas, jausmai, įžvalgos ir tikėjimas tikrai prilygsta vyrų gebėjimams, o tam tikrais atvejais net juos pranoksta.

Kalbėdami apie bendrą moterų padėtį Katalikų Bažnyčioje, sutinkame probleminių klausimų ir diskriminacinių pavyzdžių. Deja, Bažnyčios nariai ne visada atidžiai sekė Kristaus pavyzdžiu, kaip turėtų elgtis su moterimis. Nemažai Bažnyčios narių, įskaitant kai kuriuos hierarchus, praeityje elgėsi – o kartais vis dar tebesielgia – negalvodami apie vyro ir moters lygybę.

Tikinčiųjų bendruomenėse iškreipto patriarchato mąstysena, kurią iš dalies galima susieti su klerikalizmo problema, istorinėmis aplinkybėmis ir galių pasiskirstymu tik tarp hierarchijos atstovų, gali būti tos priežastys, kurios neleidžia moterims būti lygioms su vyrais – ten, kur tokia lygybė apskritai galima Katalikų Bažnyčioje. Nors pateikti konkrečių diskriminavimo atvejų ir sričių Bažnyčioje statistikos nepavyks, pačioje bažnytinėje aplinkoje moterų vertė, orumas ir teisės gali būti paminamos. Deja, Bažnyčios struktūroms iki šiol nepavyko deramai apsaugoti nuo dvasininkų smurto nukentėjusių moterų. Ir jei apsaugos sistema nesuveikia, nėra galimybės kreiptis į nepriklausomą instituciją pačioje Katalikų Bažnyčioje.

Moterų vienuolynams taikoma didesnė dvasinė kontrolė ir ekonominė priežiūra, o vyrų vienuolijos lieka autonominės. Praktiškai sumenkinamas moterų teologių indėlis, taip pat moterų šventumo pavyzdžiai. Moterys neįtraukiamos į sprendimų priėmimo procesą Bažnyčioje, jos negali balsuoti Sinode ir pagal kanonų teisę negali eiti svarbiausių institucinių pareigų. Nors pati Bažnyčia stengiasi situaciją taisyti pabrėždama moterų ir vyrų skirtumus bei moterų ir vyrų papildomumą, bet praktiškai trūksta noro ir pastangų išgirsti, ką pačios moterys gali pasakyti apie tai, trūksta Bažnyčiai savo struktūrose stengtis išlaikyti vyrų ir moterų pusiausvyrą.

Nors moterų balsas Bažnyčioje yra Vatikano II susirinkimo giriamas, vėl atsiranda katalikių moterų, diskutuojančių šia tema, pabrėžiančių, kad jos pačios yra „Bažnyčia“, vis dėlto jos neturi daug teisių visų pirma kaip pasaulietės turėti įtakos pačios Bažnyčios veiklai ir jos sprendimams. Be to, nors vyriškoji kunigija sudaro vos 0,1 proc. visos Bažnyčios narių, jau nekalbant apie išskirtinai vyrišką kalbą liturgijoje, maldose, giesmėse, bažnytinėse nuorodose ir sprendimuose, mokymuose, neretai gali pasigirsti, kad ir juokų forma, grynai šovinistinių ir klerikalistinių moteris diskriminuojančių, menkinančių pasvarstymų.

Kunigystės šventimų rezervavimas tik vyrams yra bene skaudžiausia šiandienos Katalikų Bažnyčios elgesio su moterimis kritikų vieta. Daugelis mano, kad Bažnyčia nešventina moterų todėl, jog moterys esą mažiau šventos, mažiau intelektualiai, valingai, fiziškai pajėgios, mažiau jautrios universalesniu pastoraciniu požiūriu ar mažiau pajėgios vadovauti nei vyrai. Tačiau Bažnyčia argumentuoja kitaip.

Bažnyčios laikyseną moterų atžvilgiu dera atnaujinti Jėzaus pavyzdžiu

Pokyčiai, nors ir nedideli, mažinant moterų diskriminaciją Bažnyčioje tikrai vyksta. Moterys jau yra Bažnyčioje! Tik jas reikia labiau integruoti, priimti ir vertinti. Pripažinti jas, priartėti prie jų ir įsileisti ten, kur dar nenorima to daryti, kad moterys pačios imtųsi veiksmų ir aiškių pokyčių.

Pastebėta – kai moterys negalėjo prasimušti į vadovavimo ir įtakos viršūnes, jų lyderystė buvo labiau sutelkta pakraščiuose. Viena vertus, vadovaujamus vaidmenis atliekančios moterys yra teigiamas pavyzdys jaunesnėms moterims ir platesnei katalikų bendruomenei. Kita vertus, tiek popiežius, tiek Katalikų Bažnyčios hierarchai nuolat primena moterų svarbą, jų lemiamą vaidmenį visuomenėje, katalikų bendruomenėje ir Bažnyčios struktūroje. Ypač kalbant apie šeimos diskursą, moterų ir vyrų papildomumas tampa vis aktualesnė tema.

Moterų indėlis ypač svarbus bažnytinėse tarybose, pavyzdžiui, pasauliečių ir šeimos, su kuriomis praktiškai daugiau kontakto turi pačios moterys, o ne dvasininkai vyrai. Svarbu didinti moterų matomumą ir orumą Bažnyčioje rodomose iniciatyvose, teigiamai įvertinant pamirštą moterų istoriją Bažnyčioje ir jų indėlį. Siūloma, kad vyrai, atliekantys svarbiausius vaidmenis Bažnyčios struktūroje, dalyvautų lygių galimybių mokymuose, o moterys, atliekančios svarbiausius vaidmenis, atkreiptų dėmesį į jaunų moterų kuravimą.

Bažnyčios laikyseną moterų atžvilgiu tikrai dera atnaujinti paties Jėzaus pavyzdžiu. Evangelijoje pats Jėzus atvirai ir viešai prieštaravo savo meto socialinėms normoms. Pavyzdžiui, jis atvirai užmezgė ryšius su tokiomis moterimis kaip prostitutė Marija Magdalietė ir samarietė prie šulinio. Jis taip pat kreipėsi į nepastebėtas moteris, tokias kaip Petro uošvė, moteris, kuri palietė Jo drabužius, Naino našlė ir Jairo duktė. Kaip tikėjimo pavyzdžius Jis taip pat gyrė tokias moteris kaip Sareptos našlė, Pietų karalienė ir vargšė aukotoja. Be to, Jėzus pasakojo palyginimus apie moteris, pavyzdžiui, palyginimą apie pamestą monetą ir rauges; palyginimai apie pasiklydusią avį ir garstyčios grūdelį nurodo į Dievo Karalystės augimą, susijusį su moterimis ir jų namų ruoša.

Ankstyvojoje Bažnyčioje taip pat randame pavyzdžių, kaip moterys – vadovės, sekėjos ir motinos – prisidėjo prie krikščioniškosios teologijos ir praktikos plėtojimo. Istorijoje iškilių moterų, ypač šventųjų, pavyzdžiai byloja jų svarbią vietą ir reikšmę Bažnyčioje.

Bibliniai tekstai, kad ir kokie problemiški būtų apie vyro ir moters santykius, nėra kontrolinis sąrašas stereotipų, ką kiekviena lytis turėtų ar neturėtų daryti. Priešingai, jie mus moko, kaip bendrauti vieniems su kitais Dieve ir per Dievą.

Todėl moterys ir vyrai, nors ir skirtingi fiziškai, buvo sukurti vienodai vertingi ir orūs (Pr 1, 27). Jie vienodai puolė į nuodėmę (Rom 3, 23). Jie vienodai atperkami per Kristaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą (Jn 3, 16). Tiek vyrai, tiek moterys vienodai dalyvauja naujojoje sandoroje (Gal 3, 28) ir yra lygūs Dievo paveldėtojai Kristuje (1 Pt 3, 7). Tiek vyrai, tiek moterys yra vienodai atsakingi už gyvenimą ir tarnystę kaip Šventosios Dvasios įgalinti asmenys (Apd 2, 17). Jėzus davė įsakymą, saugantį moteris nuo vyro savivalės ir atvirkščiai: „Kas išsiskiria su savo žmona ir veda kitą, svetimauja su ja; o jei ji išsiskiria su savo vyru ir veda kitą, svetimauja su juo“ (Mk 10, 11–12). Ir būti vyrui „moters galva“, kad jo būtų klausoma (Ef 5,23). Kartu negalima išleisti iš akių: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią.“

Kalbant apie kunigystės šventimus, skirtus tik vyrams, pirmiausia pastebėtina, kad kunigystė neteisingai suprantama kaip dominavimas, galia ir puikybė. Iš tiesų kunigystė yra tarnystė, meilė ir pasiaukojimas. Ir tiek vyrams, tiek moterims yra daugiau nei pakankamai galimybių vykdyti šias pareigas ne kunigystės srityje.

Antra, kaip primenama Katalikų Bažnyčios mokyme, pats Kristus nustatė, kas yra sakramentai. Bažnyčia, paklusdama Viešpačiui, gali laisvai vadovautis tik tuo, ką ir kaip Kristus įsteigė. Krikštui turi būti naudojamas vanduo, o ne smėlis. Tai nereiškia, kad smėlis savaime yra mažiau vertingas nei vanduo. Iš tiesų jūroje pasiklydusiems žmonėms smėlio pakrantėje reikia daug labiau nei vandens. Eucharistijoje turi būti naudojama duona ir vynas, o ne mėsa ir alus. Net ir Vokietijoje, kur Eucharistiją švenčiantys žmonės galbūt mieliau rinktųsi dešreles ir alų, o ne duoną ir vyną.

Todėl Bažnyčia ir moko – Kristus nustatė, kad tinkamas šventimų sakramento gavėjas yra pakrikštytas vyras. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad vyrai yra geresni už moteris, ir pats mokymas jokiu būdu nereiškia moterų menkavertiškumo.