„Esame vyrai, kurie meldžiasi“

Į klausimą, kodėl ir ko ieškantiems vyrams norisi melstis drauge, Eduardas vaizdžiai paaiškina, kad jų maldos grupelės „klientas“ yra vyras, patyręs dalijimosi ir kitų girdėjimo džiaugsmą, bet galbūt jam moteriškoje draugijoje nebuvo jauku iki galo atvirai dalintis išgyvenimais arba emocingesnės kolegės užimdavo visą „eterio laiką“. Būdami vieni, vyrai elgiasi kitaip nei tada, kai kartu yra moterų, – santūriau, paprasčiau, „be patoso“, – konstatuoja jis.

Šiuo metu Šv. Jonų bažnyčioje trečiadieniais melstis paprastai susirenka 7–10 vyrų, nors aktyvesnių grupelės narių jie išvardija net 17, o iš viso kada nors ilgiau ar trumpiau buvusių drauge susidarytų apie 30. Marius prisimena, kad pradžioje net keletą metų jie meldėsi dviese ar trise, kol grupelė pamažu pradėjo pildytis. Aidas prisipažįsta, kad kvietimus prisidėti prie besimeldžiančių vyrų bažnyčioje girdėjo ne kartą, bet tik trečias kartas buvo tas lemtingas, kai pagaliau apsisprendė. Eduardas pratęsia, kad apie Mariaus iniciatyvą sužinojo dar 2007 metais, kai atliko ignaciškąsias rekolekcijas kasdieniame gyvenime „Eik į savo kambarėlį“, bet prie grupelės irgi prisidėjo ne iškart.

Aurimas antrina, kad būtent po ignaciškųjų rekolekcijų atsirado kažkokia tuštuma, buvo sunku vienam melstis, trūko ritmo, norėjosi dvasinės patirties tęstinumo, kurį ir atrado būtent šitoje draugijoje. Evaldas juokauja, kad jis maldos grupelėje yra dėl to, kad pakurstytų savyje vidinę ugnelę, nes kasdienybėje žarijos labai greitai išsibarsto ir gęsta. Kai aplinkui tiek daug skepsio, pasak jo, norisi „neiškristi iš tikėjimo laivelio“. Vidmantas ieškojo bendraminčių po atsivertimo, kai prasidėjo naujas gyvenimas ir intensyvus dvasinis darbas su savimi. Atėjęs į maldos grupelę, sako, pasijutęs kaip namie – sau artimų žmonių aplinkoje, nors pradžioje dėl jo aktyvaus įsitraukimo žmona ir būgštavo, ar ne į kokią sektą bus patekęs (visi juokiasi).

Arūnas pratęsia, kad malda grupelėje papildo asmeninę maldą namie ir bendruomeninę per Mišias. O pasiryžus grupelę lankyti, pirmiausia reikia ištikimybės. Kartais tikrai lenkia nuovargis ar tingulys, bet po maldos visada džiugu, kad vis dėlto atėjai. Visi vyrai pritaria, kad be trečiadienio maldos būtų labai tuščia. Jeigu nutinka taip, kad ją tenka praleisti, esi tarsi kažko netekęs. „Atsiranda įprotis, kaip rytinės kavos atsigerti. Jeigu to nepadarai, blogai jautiesi“, – taiklų palyginimą pritaiko Aidas. „Rizikuoti ateiti visada apsimoka!“ – užtvirtina Marius, drauge paneigdamas mano skeptišką pastebėjimą, kad vyrų maldos grupių vis dėlto yra nedaug. „Kai visi suvažiuojame į Baltriškes pas Tiberiados brolius – dažniausiai, kai jiems reikia vyriškos talkos, – pamatytumėt, kiek mūsų ir kokia tai yra jėga! Susirenkame iš įvairių Lietuvos vietų, o ypač aktyvūs yra žemaičiai.“ Arūnas pritaria Mariui, sakydamas, kad vyrų malda yra kaip virusas – jis užkrečiamas ir plinta toliau. Na, o šiam užkratui plisti Šv. Jonų bažnyčioje – išties tinkama terpė ir sąlygos. Čia besimeldžiantys vyrai nesijaučia vieniši, nes bažnyčioje susibūrę ir daugiau įvairių grupelių ar bendruomenių, tad yra tarsi maldos užnugaris. Be to, kasmetinėje Šv. Jonų šeimų stovykloje dalyvaujantys grupelės nariai kurį nors vakarą prie laužo pakviečia ir kitus vyrus drauge pasimelsti, kad šie praktiškai patirtų, kokia ta „vyriška malda“ ir galbūt vėliau prisidėtų prie grupelės.

Kas du tris mėnesius gupelėje atliekama tam tikra peržvalga – kiekvienas apmąsto ir pasidalija su kitais, kokiame gyvenimo kelionės etape dabar yra. „Tuomet dar labiau išryškėja, kas kuo gyvena, tad vienas kitą galime palaikyti, parodyti vyrišką solidarumą. Mes turime ir asmeninį santykį vieni su kitais, tie maldos susitikimai nėra vien formalumas“, – toliau pasakoja Marius, kuriam iki šiol patikėta grupelės koordinatoriaus pareigybė, nors, pasak jo, didžiausia kiekvieno pareigybė yra tiesiog ateiti į maldos susitikimą. O visa kita – vyrai pasiskirstę, kas už ką atsakingas, vidinė tvarka seniai nusistovėjusi. Kartais naujai atėjusieji turi pastabų ar savo idėjų, kad tą ar aną reikėtų daryti kitaip, tačiau senbuviai ištikimi laiko patikrintai maldos formai ir į eksperimentus nesileidžia: kam toks maldos būdas tinka, tie ir pasilieka. „Gyvename ramiai ir nedramatiškai“, – paklaustas, ar per daugelį metų grupelėje būta kokių nors ryškesnių krizių, šypsodamasis atsako Marius.

Į klausimą apie „užklasinę veiklą“, t. y. apie tai, ar vyriškas kolektyvas dar ką nors drauge veikia, be maldos susitikimų, vyrai prisimena anksčiau vykusius žygius dviračiais ar keliones pėsčiomis ir ypač jautriai – grupės kelionių iniciatorių a. a. Adolfą. Tačiau visi vienbalsiai tvirtina, kad jiems tikrai pakanka profesinės veiklos ir pareigų šeimose, jeigu daugiau laiko leistų bažnytinėje aplinkoje nei namuose – nebūtų gerai. Vis dėlto bent kartą metuose stengiamasi surengti bendrą maldos susitikimą Šv. Faustinos namelyje su Bernardinų parapijos vyrų maldos grupele – tai taip pat sustiprina pasiryžimą nepaliauti drauge melstis.

Trumpai pasidalijusi savo ilgamete patirtimi motinų maldos grupelėje, išdrįstu vyrų paklausti, ar jų maldos yra išklausomos. Iš pradžių smagiai pajuokavę, kad vienas kito maldavimus jie tikrai girdi ir išklauso, atsako, jog jiems svarbiausia tai, kad maldoje vieno išsakytas liudijimas keičia kito žmogaus gyvenimą, santykius šeimoje, sustiprina kelionėje link Dievo. „Dalis grupelės vyrų yra įsitraukę į „Gyvojo rožinio“ maldą, joje irgi prisimenamos tiek grupelės narių, tiek kitų žmonių ar parapijos intencijos, tad Dievui jos tikrai žinomos“, – toliau juokauja Aurimas. Galiausiai Eduardas mano smalsumą patenkina, prisiminęs, kad jie ilgai meldėsi už grupelės nario Audriaus kolegą, ir jis pasveiko nuo vėžio. O ir pačiam Audriui išmeldė jo svajonių darbą, nors teko melstis gal pusmetį. Marius priduria, kad yra žmonių, prašančių už juos pasimelsti, bet ne visi vėliau paliudija, ar malda sulaukė atsako. „Mes neprašome stebuklų ar neįmanomų dalykų, bet mūsų gyvenimuose malda tikrai padeda. Nesame kokie nors fariziejai, esame tiesiog paprasti vyrai, kurie meldžiasi“, – baigiant pokalbį sako jis.

Drauge su vyrais vieną vakarą meldėsi ir kalbėjosi Jūratė Grabytė