Mielieji jėzuitų bičiuliai,
kai pirmą kartą išgirdau apie Velykų tradiciją plautis akis, tai atrodė keistas, bet prasmingas paprotys. Velykų rytą žmonės bėgdavo prie kaimo šulinio, kurio vandeniu plaudavosi akis. Tai susiję su prašymu suteikti „velykinį žvilgsnį“. Ši kai kuriose Prancūzijos, Vokietijos ir Austrijos vietovėse paplitusi tradicija atspindi gilią Velykų šventės prasmę.
Šventojo Rašto pasakojimuose apie Jėzaus prisikėlimą minimas matymas, žvelgimas, regėjimas, naujas žvilgsnis.
Prisiminkime Jono evangelijos sceną, kai Marija Magdalietė anksti ryte ateina prie kapo. Ji pamato tuščią kapą, prie jo – du angelus, vėliau – sodininką ir galiausiai – Prikeltąjį ir Gyvąjį Jėzų. Ji praneša mokiniams mačiusi Viešpatį. Taip Marija Magdalietė tampa apaštalų apaštale.
Jėzus nenukreipė žvilgsnio nuo tikrovės, tai daryti drąsino ir kvietė mokinius, sekusius paskui jį. Jis atvėrė jiems akis pasaulio ir žmogaus tikrovei – tokiai, kokia ji mums atsiveria iš pačių savo gelmių. Jis tai darė savo žemiškajame gyvenime ir tebedaro dabar, po mirties.
Linkiu Jums palaimintų šv. Velykų, pasitikėti Viešpačiu ir patirti, kad Gyvenimas stipresnis už mirtį.
T. Bernhard Bürgler, SJ
Provincijolas
