Kovo 3 d., pirmąjį kovo sekmadienį, buvo minima Maldos už lietuvius pasaulyje diena. Vilniaus arkikatedroje vyko šv. Mišios, kurias aukojo arkivyskupas Gintaras Grušas, homiliją sakė arkivyskupas Lionginas Virbalas, SJ, LVK delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai.
Mieli broliai ir seserys Kristuje,
šiandien, pirmąjį kovo sekmadienį, minime Maldos už lietuvius pasaulyje dieną. Meldžiamės susirinkę Vilniaus katedroje – vietoje, kur iškilo viena pirmųjų bažnyčių Lietuvos žemėje ir ilsisi šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, palaikai.
Mintimis ir širdimi apglėbiame visus lietuvius Tėvynėje ir daugelyje pasaulio šalių. Vien per paskutinius 30 metų Lietuvą paliko virš 700 tūkstančių jos gyventojų. Net 52 kraštuose yra lietuvių bendruomenės. Vienos seniai įsikūrę, kitos – gana naujos. Tegul visose būtų gyva meilė Tėvynei ir tikėjimo dvasia. Dėkojame Dievui už Lietuvą, jos žmones, prašome Jo palaimos mūsų šaliai ir taikos visam pasauliui.
Šiemet sukanka 540 metų nuo šv. Kazimiero mirties. Prieš keturis dešimtmečius šventojo relikvijos buvo „ištremtos“ iš šios katedros, ir jubiliejus tik kukliai paminėtas. Užsienio lietuviai drąsiai šventė ir meldėsi už mūsų Tėvynės laisvę. Šiandien su nerimu stebime nesiliaujančią Rytų kaimyno agresiją prieš Ukrainą ir vėl suprantame kaip reikia maldos, kuri mus jungtų, žadintų veiklią atsakomybę, o taip pat skatintų pasitikėjimą Dievu.
„Visuomet mano akys į Viešpatį krypsta“ – šie psalmės žodžiai yra parinkti šio sekmadienio Mišių įžangai. Jie gerai nusako Gavėnios mintį ir tikslą: žvelgti į Viešpatį, Jo klausyti ir pagal Jį derinti savo gyvenimo žingsnius.
Pirmajame skaitinyje iš Išėjimo knygos girdėjome Dievo tautai duotus nurodymus, vadinamąjį dekalogą: „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną... Neprisiek melagingai Viešpaties, savo Dievo, vardu... Atmink šventadienį švęsti... Gerbk savo tėvą ir motiną“.
Kokiomis aplinkybėmis jie pasakyti? Dievo išrinktoji tauta gyveno vergijoje, ir pas juos Viešpats siuntė savo tarną Mozę, parodė nuostabius ženklus, kad priverstų išleisti jo globojamus žmones; sausomis kojomis pervedė juos per jūrą; apsaugojo nuo besivejančios faraono kariuomenės. Po visų šių įvykių, Dievas kreipiasi į savo tautą ir moko, kad žmonės mokėtų ir galėtų savarankiškai gyventi laisvėje. Jie nevadinami įsakymais, o žodžiais. Skaitinys pradedamas: „Viešpats kalbėjo visus šiuos žodžius“ (Iš 20, 1).
Įdomus sutapimas: Pradžios knygos pasaulio sukūrimo aprašyme dešimt kartų pasikartoja frazė „Dievas tarė“. Dievas tarė: „Tebūnie šviesa... tebūnie skliautas... tebūnie šviesuliai...“ Kaip Dievas tarė, taip ir įvyko. Dievas savo žodžiu sukūrė pasaulį. Ir štai jis vėl taria dešimt žodžių, duoda savo įsakymus. Šie žodžiai ar įsakymai – ne žmogui uždedamas jungas, ne prievolė, o sąlyga gyventi, iš tiesų gyvuoti. Pasaulis egzistuoja, nes „pakluso“ dešimčiai Dievo žodžių. Lygiai taip pat žmogus tikrai gyvena tik laikydamasis dešimties Jo įsakymų. Jie neapriboja laisvės, neprislegia, o yra dovana, kurios dėka galime kurti savo gyvenimą.
Apie tai rašė popiežius Pranciškus šių metų Gavėnios žinioje: „Kai mūsų Dievas apsireiškia, jis skelbia laisvę: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Iš 20, 2)... Tauta dykumoje gauna Dešimt žodžių kaip kelią į laisvę. Mes juos vadiname „įsakymais“, pabrėždami stiprią meilę, kuria Dievas ugdo savo tautą. Tai iš tiesų galingas kvietimas į laisvę. Jis nesibaigia vienu įvykiu, nes bręsta kelionėje“.
Tęsiame gavėnios ir savo gyvenimo bei visos šalies kelionę, jos istoriją. Norime tęsti mūsų laisvės istoriją. Tam reikia laikytis Dievo žodžių, pripažinti, kad Jis yra vienintelis Viešpats, kuris neša teisingumą, taiką, meilę. Kaip sakė popiežius, „Dievo akivaizdoje tampame broliais ir seserimis, jautresniais vieni kitiems: vietoj grėsmių ir priešų randame bendrakeleivius. Tai yra Dievo svajonė, Pažado žemė, į kurią keliaujame palikę vergiją.“
Prie Dešimties Dievo žodžių, Jo įsakymų, Jėzus pridėjo esminį meilės įsakymą: mylėti Dievą visa savo esybe ir kiekvieną žmogų, kaip save patį. Šis įsakymas apima ir Tėvynės meilę, rūpinimąsi ne vien savais reikalais, bet visa šalimi, kiekvienu jos žmogumi. Melsdamiesi už lietuvius pasaulyje jaučiame įsipareigojimą puoselėti iš tėvų paveldėtas tradicijas ir kūrybingai atsiliepti į dabarties iššūkius. Neturime prabangos atmesti, atstumti žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra išvykę iš Tėvynės. Esame stiprūs ne apsiribodami, o išlaikydami ir suburdami visus, kad Lietuva tikrai gyvuotų ir klestėtų.
Dėkoju už galimybę melstis Vilniaus katedroje, šalia šv. Kazimiero relikvijų, ačiū čia susirinkusiems, visiems, kurie šiuo laiku sąmoningai eina gavėnios keliu ir drauge su visais lietuviais pasaulyje vienijasi maldoje.
Popiežius Pranciškus kreipdamasis į tikinčiuosius šią gavėnią linkėjo: „Tešvyti mūsų veidai džiaugsmu, tebūna juntamas laisvės kvapas, tesiskleidžia meilė, kuri visa daro nauja, pradedant nuo pačių mažiausių ir artimiausių dalykų. Tai gali vykti kiekvienoje krikščionių bendruomenėje.“
Melskime, kad tai vyktų ir mūsų šalyje, mūsų tautoje. Amen.
