In memoriam t. Kazimierui Ambrasui: „Kokiais keliais bekeliaučiau...“

Būta ir kitokių „stuktelėjimų“. Pamenu, vieną naktį sapne girdžiu balsą – atrodo, lyg mane kalbintų mirusi mamelė: „Ko taip ilgai delsi?“ Pabudęs aiškiai suprantu, kad ji mane ragina būti kunigu, o aš neleistinai veltėdžiauju. Arba vėl: susitinku gerą studijų laikų bičiulį Vytautėlį – vedusį, turintį du vaikus. Į mane draugiškai žvelgdamas, jis ir sako: „Žinai, Kazy, būdamas tavo vietoj – juk neturi nei žmonos, nei vaikų – stočiau į kunigų seminariją...“ Kartą bažnytkaimio, kurio klebonas anuomet buvo mano brolis, gatvele matau einant leipalingietį vaikiną, stebuklingai likusį gyvą po daugybės žiaurių išmėginimų sovietinėje kariuomenėje. Jaunasis bičiulis dzūkas prasitaria: „Kazy, stoju pas jėzuitus...“ „Matai, – sakau pats sau, – ką daro, tas paršiukas, o kodėl aš negaliu?“ (Jėzuitu mano bičiulis netapo, bet kunigas, sąžiningai ir dorai atliekąs savo pareigas, ir šiandien tebėra.)

Taigi, jau eidamas 47-uosius metus, neiškentęs vienąsyk užsimečiau ant pečių kuprinę – su ja jausdavausi geriausiai, nes keliaudamas, judėdamas, ką nors pamatydamas ar susitikdamas niekaip negali apsamanoti, sustingti, – ir iškeliavau... Tarsi kažkieno stumtelėtas, atsidūriau pas anuomet Paberžėje dirbusį tėvą Stanislovą.

– Tėve, noriu būti kunigas, – pasakiau tiesiai šviesiai, nepaisydamas, kad jo varinėmis keptuvėmis ir puodais apkabinėtoje virtuvėje įtaisyta pasiklausymo aparatūra ir kad tame pačiame name, už medinės sienos, skiriančios klebono kambarį, gyvena nepatikima šeima.

Garbusis kunigas leido kelias dienas pas jį pasilikti. Sykį iš anksto pasiprašęs, vidurnaktį kėliausi su šeimininku melstis tamsioje bažnytėlėje, kurioje degė vienintelė žvakė, tamsoje stūksojo medinės skulptūros ir taip romantiškai aidėjo vienišas, visada teisingą tonaciją išlaikąs sodrus kapucino balsas, ringuojąs psalmes, giesmes, recituojąs Šventojo Rašto žodžius... Po kelių parų atidaus stebėjimo, kurį gal tik kokiu dešimtuoju jutimu tejutau, tėvas Stanislovas man sako:

– Žinai, brolau, mes, kapucinai, esame monastinis ordinas, ir tau mūsų gyvenimo būdas netinkamas. (Kas tiesa, tai tiesa. Vidurnaktį keltis ir eiti į bažnyčią giedoti Valandų, jokiu būdu nepajėgčiau.) Be to, neturime pogrindinės seminarijos, – toliau dėstė jis. – Galėtum eiti pas marijonus, bet geriausia – drožk pas jėzuitus...

Pasakyta – padaryta. 1980 m. jėzuitų provincijolas t. Jonas Danyla dirbo Molėtų krašto Bijutiškio parapijoje ir buvo įsikūręs mažutėje klebonijoje, kitapus kelio gyvenusios patentuotos saugumietės rūpestingai dabojamas. Jam pakartojau tą patį klausimą kaip ir Paberžės Tėveliui. „Tai kuo nori būti: ar tik kunigu, ar ir vienuoliu?“ Ir man dar nespėjus atsakyti, t. Jonas atsakė pats: „Būsi jėzuitas...“

Metelius palaukęs atsakymo, ar būsiu priimtas (nežinau, kodėl tiek reikėjo laukti), pradėjau dažniau važinėti į Bijutiškį. Iš kai kurių kunigų gavęs anuomet savilaidos būdu dauginamus kunigų seminarijos vadovėlius, pradėjau savarankiškai rengtis privalomiems egzaminams. Kadangi dėl įvairių priežasčių – turbūt labiausiai, kad buvau įtariamas, jog turiu reikalų su pogrindine spauda – buvau atidžiai sekamas, turėdavau ne tik kuo nepatogiausiu metu, pvz., anksti ryte arba vėlai vakare išvažiuoti ir grįžti į namus, – tinkamiausias oras tokioms kelionėms būdavo per pūgą, lietų, šlapdribą. Griebdavausi ir kitokių gudrybių: kartais užsimesdavau kuprinę, pasiimdavau meškerę arba vis kitokiais drabužiais apsitaisydavau, kad nebūčiau atpažintas, išlipdavau dažniausiai dar neprivažiavęs Bijutiškio ir kelis kilometrus paėjėdavau pėstute...

Anuomet kaip tik buvo pradėtas leisti Katalikų Bažnyčios Lietuvoje gyvenimo bėdas ir skaudulius viešai skelbiąs pogrindinis leidinys. Vilkaviškyje vikaravo jo sumanytojas ir leidėjas t. Sigitas Tamkevičius, SJ, dabartinis Kauno arkivyskupas metropolitas. Kadangi jis neturėjo redaktoriaus lituanisto, paprašė manęs, anuomet jau baigusio lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, pataisyti įvairių autorių paskubomis parašytus ir slapčiomis atgabentus straipsnius „Katalikų Bažnyčios Kronikai“. Matydamas, kad visų straipsnių dėl temų įvairovės ir nevienodo turinio (daugelyje jų buvo liečiamos kultūrinės, tautinės, istorinės, etinės ir kitos su bažnytiniu gyvenimu menkiau tesusijusios temos) viename leidinyje panaudoti negalės, t. Sigitas pasiūlė kun. Lionginui Kunevičiui leisti „Aušrą“. Šis irgi prašė manęs pagelbėti – redaguoti gaunamą medžiagą, kurioje pasitaikydavo ne tik sovietinės valdžios, anuometinės mokyklos, įvairių pareigūnų ateistinį darbą su vaikais, jaunimu, nuožmų elgesį su lankančiais bažnyčią mokytojais ir šiaip tikinčiaisiais atskleidžiančių straipsnių, bet ir specialiai klastingai sovietinę tikrovę atspindinčios rašliavos. Mudviem su kun. Lionginu reikėdavo ne tik patiems rašyti, bet ir išnarplioti tuos rašinius, kad nesupainiotume skaitytojų.

Aišku, kad dėl tokios veiklos saugumas mane akylai sekė, uostyte uostė, bet nė karto in flagranti (lot. darant nusikaltimą) nebuvau sučiuptas, kaip, pvz., t. Jonas Kastytis Matulionis, SJ, savo bute Vilniuje su „kronikomis“. Tačiau katės ir pelės žaidimas su saugumiečiais darėsi vis pavojingesnis. Namelyje Druskininkuose, Sodų g. 9, kur gyvenau netrumpą laiką, slapta būdavo daromos kratos, automobilyje, kurį kartais palikdavau stovėjimo aikštelėje, jausdavau dūmų kvapą ir buvau beveik tikras, kad ten esama „blakės“ ar kitokio pasiklausymo aparato. Nesyk, ypač prieš religines šventes, pašto dėžutėje rasdavau kvietimą prisistatyti į rūmus, prieš kuriuos ranką ištiesęs stovėjo Vladimiras Iljičius, dingęs iš Vilniaus Lukiškių aikštės tiktai po atšilimo... Šaukimą tyčia palikdavau dėžutėje, kurios užraktą grįžęs po švenčių rasdavau sugadintą. Tamsiųjų rūmų agentai šaukimus pasiimdavo patys...

...Mano kunigystė prasidėjo Latvijos pasienyje, nuošalioje ir tuščioje Skaisgirio parapijos bažnyčioje, kurios klebonu anuomet buvo t. Leonardas Jagminas, SJ, buvęs jėzuitų naujokyno vedėjas ir Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytojas. Jis pasikvietė jau 26 metus gretimoje Žagarės parapijoje gyvenusį vysk. Julijoną Steponavičių, kuris 1988 m. rugpjūčio 16 d. vakare mudviem su Vytautu Vaičiūnu, dabartiniu Šlienavos klebonu, kanauninku, suteikė diakono šventimus. Kitądien, dar saulei netekėjus, iš šio vyskupo tremtinio rankų gavome kunigystę ir iš jo lūpų išgirdome nuostabių pamokančių žodžių, kurie per visą gyvenimą buvo ir tebėra tarsi kelrodė žvaigždė.

Paskui užsimetęs kuprinę sėdau į pirmą pasitaikiusią mašiną ir vėl grįžau į Vilnių, kur universitete dėsčiau lietuvių kalbą ir vertimo teoriją, praktiką bei kitas šio mokslo šakos disciplinas. Pačias pirmąsias Mišias vienui vienas ašarodamas aukojau Žirmūnų gatvės kambarėlyje ant savo darbo stalo, kur buvo uždegtos dvi žvakutės, kuklūs, iš virtuvės spintos paimti šiai iškilmingai akimirkai reikalingi indeliai ir uždangstytas langas, kad priešais gyvenantys žmonės nematytų, ką aš čia veikiu...

Kadangi Lietuvių kalbos katedra turėjo siųsti dėstytoją į Poznanės A. Mickevičiaus universitetą dėstyti lietuvių kalbos, prof. Z. Zinkevičius paprašė vykti mane. Taip atsidūriau Lenkijoje. Anksti ryte, dar visiems miegant, paaukojęs šv. Mišias savo kambaryje, eidavau universitetan. Galbūt vienas vietinis lenkas jėzuitas ir žinojo, kas aš, bet tik šeimininkė, jau išvažiuojant mano darbo stalčiuje radusi lenkišką mišiolėlį paklausė, ar kartais nesu kunigas.

Po metų ūžtelėjus atšilimo bangai, kardinolo V. Sladkevičiaus buvau atšauktas iš Lenkijos ir pradėjau dėstyti Kauno kunigų seminarijoje, iš kur, Vatikano radijui prireikus jėzuito lietuvio, atrinkus iš penkių kandidatų buvau pasiųstas į Romą. Ten dirbau pustrečių metų. Popiežiui, dabar palaimintajam Jonui Pauliui II, ketvirtąsyk lankantis Lenkijoje, su žurnalistų grupe iš ten rengiau laidas Vatikano radijui, kurios buvo transliuojamos į Lietuvą.

Likus maždaug pusantrų metų iki Šventojo Tėvo kelionės į Lietuvą, iš Vatikano atkeliavo pirmasis popiežiaus pamokslas, kurį reikėjo išversti į lietuvių kalbą. Prasidėjo atsakingas darbas, kuriame kiekvienas sakinys, žodis reikalavo tikslumo, atsargumo ir pagarbos. Tekstuose būdavo tokių subtilių istorinių užuominų, diplomatiško atsargumo, tuometinės politinės svarbos ir gilaus filosofinio, teologinio svorio, kad, vieną sakinį ar mintį narpliodamas, pasitardamas su t. V. Pupiniu, SJ, kartais užtrukdavau valandas. Išvertus Šventojo Tėvo pamokslus ir kalbas reikėjo aiškiai tariant kiekvieną žodį įrašyti į magnetines juostas, iš kurių Jonas Paulius II mokėsi lietuviškos tarsenos. Manau, kad svarbiausias mano kelionės tikslas, kai kardinolo V. Sladkevičiaus ir jėzuitų provincijolo Viešpaties dėka buvau nusiųstas Romon, ir buvo parengti Šventojo Tėvo tekstus tai kelionei!

Pats nesuprantu, kiek Šventoji Dvasia tuo metu siuntė jėgų, šviesos ir iš viso, kiek turiu būti dėkingas už tą antgamtinę pagalbą anuomet tokioms silpnoms mano jėgoms.

Šiai, kaip ir visoms kelionėms į užsienį, popiežiui buvo rengiami specialūs, dailiai įrišti mišiolai su visomis liturginėmis apeigomis bei tekstais. Čia irgi prireikė mano pagalbos, nes mišiolas buvo keliomis – lietuvių, latvių, estų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, lenkų – kalbomis. Vėliau Vatikano radijo programų (dabartinis Spaudos salės) direktorius t. Frederiko Lombardi, SJ, už pagalbą rengiant šiuos dokumentus, mišiolą, specialius plakatus ir atvirukus, įteikė ne tik padėkos raštą, bet ir padovanojo vieną to mišiolo egzempliorių, kurį atidaviau Vilniaus universiteto bibliotekai.

Kai prieš pat kelionę paskubomis reikėjo vieną po kito galutinai parengti keturiolika popiežiaus kalbų ir homilijų, talkinti sutiko tuo metu Romoje studijavęs t. Lionginas Virbalas, SJ, su kuriuo kartu ne tik baigėme versti, bet ir pastraipa po pastraipos suklijavome popiežiui skirtus egzempliorius dviem – italų ir lietuvių – kalbomis, kad jis, kaip pats asmeniškai prašė, galėtų ne tik skaityti, bet ir suprasti, ką skaito. Be to, lietuvišką tekstą dar teko sukirčiuoti. Jono Pauliaus II kelionės į Baltijos šalis metu teko laimė ne tik klausytis jo lietuviškai kalbant, bet kartu su įvairių šalių žurnalistais, lydėjusiais Šventąjį Tėvą, iš arti stebėti šią istorinę kelionę, rengiant lietuviškas laidas Vatikano radijui.

Antrasis, irgi svarbus uždavinys, kuriam Dievas mane siuntė Italijon – JAV, Birmingeme, motinos Andželikos vadovaujamam „Amžinojo žodžio“ radijui parengti kasdienę valandinę liturginę laidą lietuvių kalba, pareikalavusią itin daug jėgų, laiko ir Dievo malonės, Švč. Mergelės Marijos pagalbos. (Kai po politinių permainų atsivėrė laisvojo pasaulio informacijos šaltiniai ir Vatikano radijas nustojo ankstesnės reikšmės, buvau pasiųstas Kanadon, kur nuo 1993 m. spalio 28 d. dirbau Monrealio Aušros Vartų parapijoje, o po pusaštuntų metų buvau paskirtas į Čikagą...)

Gyvendamas Romoje sekmadieniais dažnai keliaudavau į kalnus, kitas šalies vietoves, taip pat lankiausi Šveicarijoje, Kanadoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje, Australijoje. Kadangi jėzuitui prieš paskutiniuosius įžadus reikia baigti vadinamąjį terciatą, šešiems mėnesiams vokiečių jėzuitų lėšomis išvažiavau į vieną garsiausių – jėzuitų vadovaujamą Ateneo universitetą Filipinuose, kur susipažinau su tenykšte kultūra, istorija, papročiais, buitimi, įvairių vienuolijų ir šeimų gyvenimu. Grįždamas Romon aplankiau tada jau bemaž 50 metų Indijoje apaštalavusį, dabar čia ir palaidotą ilgametį šios šalies misionierių t. Donatą Slapšį, SJ, kuris vienąsyk prasitarė: „Nevežkite mano kaulų į Lietuvą. Ten jiems bus per šalta...“ Man buvo didelė mįslė žiūrint į t. Donatą, kuris, net ir patyręs du širdies priepuolius, vėjų išpustytoje, saulės išdegintoje uolingoje Indijos žemėje kasė, tiesiog akmenyje sprogdino šulinius, ieškodamas vandens pagirdyti augalui ir visada ištroškusiam, o dažnai ir alkstančiam žmogui. Tas liesas žmogus, dar aušrai nepakirdus, pradėdavęs savo asketišką darbo ir maldos dieną, ją baigdavo kur nors cukrašvendrių kambliais dengtos molinės lūšnelės kieme, patekėjus mėnuliui, dundant būgneliui ir pritariant girgždantiems nuo senumo vargonėliams, marathų kalba tardamas: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes!“

...Kokia nuostabi kunigystė! Ji didinga Šv. Petro bazilikoje ir Dievo Motinos (Notre Dame) katedroje, kur iškilmingai aidint vargonams rikiuojasi monsinjorų purpuras, lygiuojasi ekscelencijų mitros. Kokia nuostabi kunigystė tarp basakojų, ligomis aptekusių ir negalės prispaustų pusnuogių vaikų, senelių, iš neaprėpiamų plantacijų sugrįžusių cukrašvendrių kirtėjų, dažnąsyk teturinčių vienintelius išdryžusius, saulėje nublukusius marškinėlius ant liesų pečių ir apspurusias kelnes. Tarp tų, kuriems perdien tenka tik ryžių žiupsnelis ar nuo kitų atlikęs bananas. Regis, net mėnulio delčia atidžiau žvelgia pro palmės viršūnę į ant saulės dar įšildytos plūktinės aslos susėdusius tolimojo Shevgaono misijų stoties kaimų gyventojus, kai lietuvio kunigo rankose baltos duonos gabalėlis, ištarus konsekracijos žodžius, tampa Kristaus Kūnu.

Liudyti Kristų tyra mintimi, skaisčiu žvilgsniu, našiu darbu ir mokslu, santūriu žodžiu, nepriekaištingu gyvenimu! Kas gali būti gražiau, naudingiau ir reikalingiau šiandien, kai griūva santvarkos, pasaulėžiūros, imperijos. Crux stat, dum orbis volvitur (Kryžius stovi, nors pasaulis keičiasi). Gražu tvirtai stovėti po kryžiumi, kuris laimėjo, laimi ir laimės, nors pasaulis verčiasi aukštyn kojomis, sukasi ir mainos...

Ne kartą mąstydavau, kas iš tikrųjų gyvenime mane domino? Studijuodamas grojau akordeonu. Savarankiškai pramokęs, kad saugumas ne iš karto perskaitytų laiškus, su bičiuliu susirašinėjau Morzės abėcėle. Mokiausi pūsti dūdą, įgijau teisę vairuoti motociklą, automobilį. Verčiau knygas iš anglų, rusų, lenkų kalbų, rašiau eilėraščius, mokslinius ir publicistinius straipsnius, rengiau pranešimus vertėjų kongresuose, suvažiavimuose, susitikimuose. Ypač man patiko ir nenustojo patikti kelionės po įvairius žemynus, kraštus, kalnus. Labiausiai nuo pat mažumės norėjau būti kompozitoriumi. Deja, anuomet negalėjau nei savo kūrinių užrašyti, nei atlikti. Svajojau būti diplomatu, bet iš sovietų užimtų šalių vien „didelių komunistų“ vaikai galėjo siekti tokių mokslų.

Žurnalisto darbo nesirinkau, bet gyvenimas taip susiklostė, kad dirbau ne ten, kur norėjau, o kur labiausiai reikėjo, kur mane priėmė. Kur būdamas ar keliaudamas stengiausi šį tą juodu ant balto surašyti, kad lietuviškų katalikiškų leidinių redakcijos galėtų savo skaitytojus su platesne užsienio geografija supažindinti. Juk Lietuvoje nedaug laikraščių ir žurnalų tada turėjo savų korespondentų svečiose šalyse. Tačiau užvis man rūpėjo žmogus – jo troškimai, siekiai. Nedavė ramybės, mano akimis žiūrint, patys svarbiausi klausimai – DIEVAS, sukūrimas, atpirkimas, erdvė, amžinybė, subtili ir itin sudėtinga medžiagos sandara, laikas ir panašūs dalykai...

Kai karalius, prezidentas ar vyskupas užima sostą, norėdamas sėkmingai tvarkyti savo karalystę, respubliką ar vyskupiją, lengviau nešti jam patikėtą naštą, renkasi pačius tinkamiausius padėjėjus. Sulaukęs 30-ties ir pradėjęs skelbti Gerąją Naujieną, Kristus irgi ėmė burti apie save ištikimųjų būrelį. Šių laikų akimis gal ir keistas toks pasirinkimas: keli suskirdusiomis nuo sūraus vandens rankomis žvejai, mokesčių rinkėjas-muitininkas, auksakalys, gydytojas, dar atsirado ir fariziejų mokyklą lankęs. Kodėl ne valdžios atstovai, ne kokie garsūs išprusę mokslo vyrai? Manoma, kad Judas iš tos grupelės buvęs pats sumaniausias: įžvalgus, analitiško proto, deja, žinome, kas jam nutiko, kaip didžiausios gėdos žymė atkeliavo ligi mūsų laikų, kad net jo vardas tapo bendriniu. Tačiau Kristus rinko sau būrius ne tik tada, prieš 2000 metų. Jis renkasi ir dabar. Kokių nepakartojamų istorijos posūkių ir pašaukimo vingių būta ne vien Lietuvoje, bet ir Šveicarijoje, Prancūzijoje, Filipinuose, Indijoje, kitose šalyse! Kristus ir nūnai automobilio vairuotoją ar galvijų bandą prižiūrintį piemenį pasišaukia prie altoriaus. Atitraukia gydytoją nuo ligonių ar inžinierių iš gamyklos. Pasikviečia abiturientą ar jau pražilusį vyriškį. Koks nuostabus tas Kristaus pasirinkimas! Koks neapsakomai mįslingas jo intymus kuždesys ir raginimas tam, kurį išsirinkęs iš tūkstančių pasišaukia Juo sekti.

Ką pasakyčiau apie Jėzaus Draugiją, kurioje esu jau trisdešimt metų? Būdamas kur nors užsienyje neretai stengdavausi susipažinti tiek su moterų, tiek su vyrų vienuolijomis, jų vidaus tvarka, pamaldumu, bendru gyvenimu. Vienuolijų pasitaikydavo išties įvairių: nuo kelių ligi keliasdešimt ar net kelis šimtus narių turinčių. Kai kur steigėjai, atsižvelgdami į vienuolijos poreikius ir charizmą, rinkdavosi reto grožio, nuošalias ir jaukias vietas. Suprantama, kitaip gyveno bendruomenės, dirbusios su kaliniais, belaisviais, benamiais vaikais, našlaičiais, miesto varguomene.

Tačiau viena turiu pasakyti: jeigu reikėtų po studijų vėl iš naujo rinktis pašaukimą, jokiu būdu taip ilgai nesvarstyčiau. Ir jokio diplomatinio darbo, apie kurį nuo mažens svajojau, jokios kitos vienuolijos nesirinkčiau, o tiktai tą, kurion įstojau prieš 30 metų. Tą, kur įkaltos trys vinys pačioje vienuolijos emblemoje. Čia mano vieta, čia mano namai, čia mano broliai, seserys ir mano tėvai. Kad ir kur dabar keliaučiau, kad ir ką mąstyčiau ar veikčiau, Jėzaus Draugija yra mano gimtinė, prieglauda ir mano vienintelė vieta. Jei iš jos dėl kokių nors priežasčių būčiau išgintas, atsigulčiau prie šių namų durų ir numirčiau...