T. Kazimieras Juozas Ambrasas, SJ (1934–1988–2023)
2023 m. balandžio 8 d. 1.20 val., eidamas 89-uosius metus, iš kurių 41-erius buvo Jėzaus Draugijos narys, Kaune mirė t. Kazimieras Juozas Ambrasas – kunigas, mokslininkas, dėstytojas, publicistas.
Kazimieras Juozas Ambrasas gimė 1934 m. birželio 1 d. Marijampolės apskrityje, Sasnavos valsčiuje, Surgučių kaime, valstiečių Jono ir Izabelės Kiverytės Ambrasų šeimoje. Turėjo du vyresnius brolius. 12 metų už jį vyresnis Konstantinas – kunigas, monsinjoras, savo jaunėliu broliu labai rūpinosi, rėmė jo mokslus. 1944 m. Kazimieras baigė Surgučių pradinę mokyklą (ji veikė Ambrasų namuose). Toliau mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, dvejus metus Simno, vėliau – Lazdijų vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1952 m. 1952–1957 m. Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
Baigęs universitetą dirbo žurnalistu ir vertėju laikraščių „Tarybinis mokytojas“ (1957–1959), „Ekrano naujienos“ (1959–1963), žurnalo „Mūsų gamta“ (1965–1967) redakcijose. Išspausdino daugiau nei šimtą penkiasdešimt įvairaus pobūdžio rašinių. 1962 m. įstojo į Žurnalistų sąjungą.
Kartu K. Ambrasas toliau tęsė studijas Vilniaus universitete: 1959–1962 m. studijavo anglų kalbą, 1967 m. įstojo į Vilniaus universiteto aspirantūrą, o po penkerių metų (1972 m.) apgynė disertaciją „Kai kurie leksikiniai lietuvių k. substitucijos klausimai (gretinimas anglų-lietuvių k. vertimo aspektu)“ (daktaro laipsnis nostrifikuotas 1993 m.). 1972 m. pradėjo dirbti dėstytoju Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedroje. Dėstė praktines lietuvių kalbos, įvairias vertimo teorijos, istorijos, tekstologijos ir kitas disciplinas (parengė tris vertėjų laidas), padėjo vertimo mokslo Lietuvoje pamatus. 1987 m. jam suteiktas docento vardas. Dalyvaudavo mokslinėse konferencijose, suvažiavimuose, simpoziumuose, Rašytojų sąjungos plenumuose. Išvertė knygų iš anglų, rusų, lenkų, italų kalbų. Parašė knygas „Leksiniai lietuvių kalbos substitutai“ (1976), „Vertimo mokslas“(1978), „Vertimo tyrinėjimai“ (1984).
Kadangi buvo giliai tikintis ir palaikė ryšius su daugeliu kunigų, K. Ambrasas įsitraukė į veiklą katalikiškame pogrindyje. Kun. S. Tamkevičiaus prašomas prisidėjo prie „LKB Kronikos“, o vėliau ir „Aušros“ tekstų redagavimo, pats rašė tekstus šiems leidiniams. Dėl intensyvių kontaktų su kunigais, dažnų susitikinėjimų su užsieniečiais mokslinėse konferencijose Lietuvoje, Rusijoje ir kitur KGB nuolat buvo sekamas, kviečiamas į apklausas.
1981 m. birželio 20 d. K. Ambrasas įstojo į pogrindyje veikusią Jėzaus Draugiją. Kunigystei jį parengė jėzuitų provincijolas t. J. Danyla, tuo metu klebonavęs Bijutiškio parapijoje. T. J. Danyla jam buvo patarėjas, provincijolas, profesorius. Būtent pas jį K. Ambrasas atvažiuodavo iš Vilniaus laikyti kanonuose numatytų kunigystei reikalingų kursų egzaminų. 1988 metais baigęs pogrindžio seminariją, kartu su Vytautu Vaičiūnu 1988 metų rugpjūčio 17 d. Skaistgiryje arkivyskupo Julijono Steponavičiaus buvo įšventintas į kunigus.
1988–1989 m. t. Ambrasas Lenkijoje, Poznanės A. Mickevičiaus universitete, dėstė lietuvių kalbą. 1989 m., pakviestas kard. Vincento Sladkevičiaus, Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje dėstė lietuvių kalbos kultūrą ir retoriką. 1990–1993 m. dirbo Vatikano radijo lietuvių programų redakcijoje. Čia į lietuvių kalbą išvertė popiežiaus Jono Pauliaus II kelionės į Lietuvą pamokslus ir kalbas, Birmingeme (JAV, Alabamos valstija), motinos Andželikos vadovaujamam „Amžinojo žodžio“ radijui rengė kasdienę valandinę liturginę laidą lietuvių kalba. 1991–1992 m. Ateneo universitete (Filipinai) atliko terciatą. 1993 m. lapkričio 28 d. davė paskutiniuosius įžadus Jėzaus Draugijoje.
1993–2001 m. dirbo Aušros Vartų parapijoje Monrealyje (Kanada) – iš pradžių vikaru, o 1997 m. birželio 1 d. paskirtas šios parapijos klebonu. 2001–2003 m. gyveno jėzuitų namuose Čikagoje. Buvo rezidencijos koplyčios prefektas, skautų ir ateitininkų dvasios vadas, dėstė lietuvių kalbą Lituanistikos institute. 1995–2003 m. priklausė provincijos žiniasklaidos komisijai, 1995–1996 m. turėjo ir provincijos istoriko pareigas.
Nuo 2003 m. gruodžio 17 d. t. Ambrasas gyveno Kauno jėzuitų namuose, buvo rekolekcijų vedėjas, 2006–2013 m. – vicepostulatorius Barboros Umiastauskaitės-Žagarietės beatifikacijos byloje. 2014–2020 m. ėjo Kauno namų vicesuperioro pareigas, rūpindamasis senjorais. Aktyviai dirbo sielovadoje: dvasiškai aptarnaudavo vienuolijas, pasauliečių maldos grupes, su jomis keliaudavo po Lietuvą, lankydavo vaikų namus. Nuo 2010 m. aptarnavo Prancūzijos lietuvius katalikus, aplankydamas juos kartą per mėnesį. Labai mėgo keliones, kurios neretai turėdavo sielovadinį aspektą. Dažnai keliaudavo dar sovietmečiu, ypač – į Kaukazo, Vidurinės Azijos respublikas, laipiojo ar slidinėjo Karpatų, Kaukazo, Tianšanio, Pamyro, Kolos, Uralo kalnuose. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, t. Ambrasas dukart (2006 ir 2008 m.) yra lydėjęs lietuvius maldininkus, pėsčiomis keliavusius su kryžiumi iš Lietuvos į šventąsias vietas (Jeruzalę ir iš Lurdo į Šiluvą). Ne kartą lydėjo maldininkų grupes po Europos ir Artimųjų Rytų šalis.
T. Ambrasas daug laiko paskyrė knygų rašymui. Paskelbė publicistikos, autobiografinių ir biografinių apybraižų, kelionių įspūdžių, religinės tematikos veikalų („Taboro kalno šalis“ (1995), „Simonas iš Valtūnų“ (1997 m.), „Kilimandžaras“ (2000), „Mažasis magnificat“ (2010), „Neišvengiama akistata“ (2014) ir daugelį kitų. Nuo 1991 m. – Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys.